Lemiamose rungtynėse intrigą matėme apie tris kėlinius. Antrojo ketvirčio pabaigoje panevėžiečiai net buvo išsiveržę į priekį. Jie galutinai palūžo tik paskutiniame kėlinyje. Eurolygos vidutiniokai žalgiriečiai, kurie šiemet pranoko milijonais aptekusias Maskvos CSKA, „Barcelona“, „Darussafaka“ komandas, turėjo pasitelkti visus ginklus, išlaikyti maksimalią koncentraciją, kad palaužtų svečius.
Daugiau nei 9 tūkstančiai žiūrovų, susirinkę į „Žalgirio“ areną, manau, nenusivylė finalu. Kazio Maksvyčio auklėtiniai turbūt būtų pasipriešinę įnirtingiau, jei negaluojantis Mindaugas Lukauskis būtų galėjęs rungtyniauti visa jėga, jei penktą kartą nebūtų prasižengęs Simas Galdikas, jei traumos mačo metu nebūtų patyręs ir kuriam laikui iškritęs Donatas Tarolis.
„Žalgiris“, kuris sudėtimi yra nepalyginamai stipresnis už „Lietkabelį“, namie tiesiog privalėjo įveikti varžovus. Kitu atveju tai būtų buvusi iš koto verčianti sensacija, nors Panevėžio klubas šį sezoną kauniečius ir įveikė du kartus. Bet tada ekipos žaidė ne iš karvės. O „Žalgirio“ nesėkmė finale prilygtų situacijai, kai „moskvičius“ aplenkia naują „mersedesą“.
„Lietkabeliui“ užimta antroji vieta – nemenkas laimėjimas. Panevėžiečiai aplenkė Vilniaus „Lietuvos rytą“, Klaipėdos „Neptūną“, kitas pajėgias ekipas. Dabar Aukštaitijos sostinės komanda sieks patekti ir į Lietuvos krepšinio lygos čempionato finalą. Jei taip atsitiktų, mano nuomone, būtų staigmena, nors panevėžiečiai šiuo metu ir užima antrąją vietą. „Lietuvos rytas“ turi nepalyginamai didesnį biudžetą, daugiau aukštesnio lygio krepšininkų, patyrusį strategą Rimą Kurtinaitį.
Daug kas sako, kad „Lietkabelio“ sudėtis labai stipri. Aš galvoju kiek kitaip. Sutinku, kad dabar Panevėžys turi pačią geriausią ekipą per visą LKL istoriją, bet ji pagal žaidėjų pavardes vis tiek silpnesnė nei „Lietuvos ryto“.
„Lietkabelis“, atsižvelgiant į tai, kokius turi resursus, žaidžia tiesiog fantastiškai. Tie resursai yra gana vidutiniški. Tai veteranų kapela: broliams Lavrinovičiams ir M. Lukauskiui šiemet sukaks 38-eri, Gintarui Leonavičiui stuktelės 34-eri, Lorenzo Williamsui – 33-eji, į ketvirtą dešimtį jau įžengęs ir Benas Madgenas. Taip, jis yra itin gero lygio krepšininkas.
Tačiau nereikia pamiršti, kad broliams jau labai sudėtinga gaudyti greitesnius oponentus, abu įžaidėjai L. Williamsas ir Žygimantas Janavičius yra prasti metikai, o tai vienas pagrindinių atakų organizatorių kozirių. Sunkieji puolėjai Žygimantas Skučas bei D. Tarolis nesugeba efektyviai žaisti nugarą į krepšį, nes skurdus jų apgaulingų judesių arsenalas. Be to, jie nekaip atakuoja iš distancijos.
M. Lukauskis ir ypač G. Leonavičius irgi negali pasigirti solidžiu pataikymu iš toli. Darjušas Lavrinovičius po nugaros traumų vis dar negali komandai duoti apčiuopiamos naudos. „Centrui“ Simui Galdikui stinga technikos.
Nepaisant viso to treneris K. Maksvytis, pastaruoju metu padaręs milžinišką pažangą, išspaudžia maksimumą. Jis puikiai išnaudoja stipriausias savo žaidėjų savybes: snaiperiškus B. Madgeno ir Kšyštofo sugebėjimus, S. Galdiko ir Ž. Skučo fizinę jėgą po krepšiu, M. Lukauskio ir G. Leonavičiaus prasiveržimus. K. Maksvytis šiuo metu jis kartu su Šarūnu Jasikevičiumi ir Dainiumi Adomaičiu yra talentingiausi jaunosios kartos treneriai Lietuvoje. Labai sunku pasakyti, kuris iš jų šiuo metu yra geriausias.
Panevėžiečiai nuostabiai fiziškai pasirengę sezonui. Turėdami krūvą „senukų“ jie išvengia rimtesnių traumų.
Krinta į akis kone tobulas komandos mikroklimatas, puikūs santykiai tarp žaidėjų ir trenerių. Tai iliustruoja ir tai, kaip emocingai reaguoja į įvykius aikštėje ant atsarginių suolo sėdintys krepšininkai. Prie tokios atmosferos sukūrimo, aišku, svariai prisideda abu broliai.
Tokios „chemijos“ komandoje labiausiai trūksta „Lietuvos rytui“. Jei Rimas Kurtinaitis neįpūs auklėtiniams kovinės dvasios, LKL finale galime pamatyti tuos pačius klubus kaip ir Karaliaus Mindaugo taurės turnyre.
