Vaida, kaip atrodo įprasta Tavo diena?
Manęs dažnai klausia, kiek kartų per savaitę bėgioju (šypsosi). Aš bėgioju kasdien, dažnai turiu net ir dvi treniruotes per dieną – tai yra normalus sportininko ritmas. Baigusi mokslus dar pradėjau treniruoti kitus žmones, tad mano diena būna intensyvi, o dažnai – suplanuota iki smulkmenų. Darau rytinę treniruotę, kuri paprastai trunka apie 3 valandas, jos metu bėgu apie 20 km, žinoma, po traumos – mažiau, kartais darau atkarpų treniruotę. Treniruoju žmones individualiai, turiu moterų grupę, tad būna ir taip, jog po savo treniruotės išskubu treniruoti kitų. Kartais tik grįžtu namo ir iškart turiu daryti antrą savo treniruotę, o kai kuriomis dienomis lieka laiko poilsiui. Pasitaiko, jog ir per visą dieną neturiu kada pailsėti, ypač jeigu turiu dvi savo treniruotes ir dar vedu dvi treniruotes kitiems.
Kaip atsirado noras imtis trenerės darbo?
Idėją treniruoti kitus turėjau seniai, dar tada, kai bėgimas nebuvo toks populiarus. Nuolat sulaukdavau klausimų iš žmonių, kaip kvėpuoti, kaip bėgti teisingai, kokius batus rinktis ir panašiai. Besimokydama universitete ne kartą mąsčiau, jog norėčiau treniruoti kitus, jog man įdomu dirbti su žmonėmis, tik tuomet nebuvo tokio didelio poreikio – tuo metu bėgimas buvo tik pradėjęs populiarėti. Vėliau sporto poreikis labai išaugo, visi pradėjo bėgioti, kolegos sportininkai pradėjo vesti treniruotes kitiems. Mano mokslai visiškai nebuvo susiję su sportu, tad nusprendžiau lankyti trenerių kursus, kad galėčiau treniruoti žmones.
Pati dar noriu bėgioti, jaučiu, jog galiu gerinti savo asmeninius rezultatus, tad norėjau suderinti savo darbą su sportu, o treniruočių vedimas tikrai puikiai įsilieja į mano gyvenimą šiuo metu.
Paminėjai, jog treniruoji moteris. Ar tai tik dailiosios lyties atstovėms skirti užsiėmimai?
Kai pradėjau užsiimti grupinių treniruočių vedimu, nebuvo tokios minties, bet taip sutapo, jog susidarė moterų grupė. Tokia sudėtis ir liko – iki šiol moterims rengiu dvi treniruotes per savaitę, kuriose lengvai prasibėgame ir darome įvairius, kūną stiprinančius pratimus. Taip pat sudarinėju planus tiems, kurie nori vieni bėgioti arba grupinių treniruočių laikas jiems nepalankus.
Vėliau atsirado ir norinčių treniruotis individualiai, tarp šių žmonių yra ir vyrų (šypsosi). Manau, kai kurios moterys tikrai jaučiasi geriau, smagiau su trenere moterimi. Esu tikra, jog žmonės turi rinktis trenerį pagal save, kad jiems būtų malonu sportuoti.
Kokia tu kaip trenerė?
Aš esu ramesnė, neitin reikli, viską stengiuosi daryti palengva, mažais žingsneliais, skirti dėmesio kiekvienam, stebėti, kaip sekasi, kur reikia pagalbos ar patarimo. Ruošdama treniruotes atsižvelgiu į kiekvieno galimybes. Užmušti norą sportuoti yra labai lengva. Pradžioje svarbu pažinti kiekvieną žmogų, ką jis sugeba, ir palaipsniui tobulėti. Džiaugiuosi, jog turiu galimybę matyti, su manimi sportuoti ateinančių žmonių pažangą ir tobulėjimą.
Moterų treniruotėse, kaip aš jas vadinu, vyrauja labai jauki ir draugiška atmosfera – su visomis treniruojamomis moterimis tapome draugėmis. Aš nesijaučiu kaip trenerė, bendrauju kaip lygi su lygia, visos kalbamės, aptariame dienos aktualijas, juokaujame – kaip kokiame draugių vakarėlyje.
Treniruotėse nėra streso, viską darome ramiai, nėra griežtų raginimų: „greičiau ar aukščiau“.
Tos moterys, kurios ateina į mano treniruotes, ateina dėl savęs, bėgioja savo malonumui, o ne dėl kažkokių aukštumų siekimo, bėgimo rezultatų gerinimo. Jos sportuoja, kad geriau jaustųsi, pailsėtų nuo darbų ir rutinos. Vasarą treniruojamės Kalnų parke, mėgaujamės gražia gamta, darydamos pratimus, pažiūrime į dangų, savotiškai pamedituojame ir pailsime (šypsosi).
O kaip pailsi Tu pati?
Jei turiu laiko, būtinai stengiuosi dieną pamiegoti, nes miegas dienos metu suteikia daugiau jėgų. Savaitgaliais, turėdama laiko, pailsiu būdama gamtoje, susitinku su šeima, draugais. Bendravimas su bičiuliais ir artimaisiais mane labai įkvėpia, jų palaikymas ir tikėjimas manimi suteikia daug jėgų.
Apie kokias atostogas svajoji?
Norėčiau išvažiuoti į egzotiškus kraštus, galbūt į Aziją. Europoje esu nemažai miestų aplankiusi, tad svajoju apie tolimesnes šalis. Tikras atostogas įsivaizduoju ten, kur mažiau šurmulio, saulė, jūra, smėlis. Pernai su draugu atostogavome Graikijoje, kur ir prie jūros pabuvome, ir mieste pasivaikščiojome, atsigavome ir puikiai laiką praleidome. Dabar norėtųsi daugiau gamtoje pabūti. Mėgstu keliauti, apžiūrėti miestą ir lankytinas vietas, eiti į ekskursijas, tačiau po intensyvaus sporto sezono norisi pasyvesnių atostogų, bent jau keletą dienų ramiai pabūti.
Ar turi mėgstamų laisvalaikio užsiėmimų?
Tapau sportininke, nors daugelis mane įsivaizdavo būsiant arba bankininke, arba menininke. Nuo mažens esu meniškos sielos, turiu polinkį daryti rankdarbius. Jau kurį laiką gaminu sapnų gaudykles.
Kaip tuo susidomėjai?
Atvykusi į Vilnių kelis metus gyvenau su penkiakovininke, kuri kambaryje turėjo sapnų gaudyklę. Man pasirodė labai įdomus daiktas. Sužinojau, kad jis parsivežtas iš JAV, pati ieškojau informacijos, domėjausi iš kur jos kilo, ką byloja legenda ir visa tai mane sužavėjo. Vėliau paanalizavau draugės sapnų gaudyklę ir nusprendžiau pamėginti jas daryti pati. Netrukus tai pastebėjo draugai ir ėmė užsisakinėti, kad gaminčiau jiems. Taip šis pomėgis išaugo ir į nedidelį verslą, kuris kol kas yra tik feisbuke „ŽŪŽŪ idėjos“, bet kas žino, gal kada turėsiu kokią nors meno studiją (šypsosi). Gaminu pagal individualius užsakymus, mėgstamas spalvas ar derinant prie namų interjero, sulaukiu užklausimų iš užsienio. Man labai patinka pats gamybos procesas. Pradėjus daryti, net nežinai, kokia ta sapnų gaudyklė gausis, bet veri veri karoliukus ir kaskart gaunasi vis kitokia. Esu daug sapnuojanti, nuo mažens sapnai man – mistika, tad šiuo pomėgiu išreiškiu save, realizuoju savo menišką pusę.
Esi jauna, graži moteris. Ar daug laiko skiri grožio puoselėjimui, procedūroms?
Pradėjau dažytis gana vėlai ir dabar tam neskiriu daug laiko. Aišku, kartais norisi daugiau pasidažyti, kaip ir visoms moterims, ilgiau pasėdėti prie veidrodžio, nes sportas ir taip atima dalelę moteriškumo. Treniruotėse ar varžybose kartais atrodau neitin išvaizdžiai, tačiau ypatingo dėmesio grožio procedūroms neskiriu, esu už natūralumą. Nors prieš keletą metų daug eksperimentavau su plaukų spalva, tačiau vėliau supratau, kad natūralus plaukas ir gražesnis, o ir priežiūros mažiau reikalauja. Nagus tvarkausi ir lakuojuosi pati, grožio salonuose lankausi retai. Mano manymu, svarbiausia atrodyti tvarkingai, o kai per daug nesikiši į tai, ką davė gamta, tai ir atrodai gražiausiai.
Kalbant apie drabužius, aš kaip ir visos moterys, neturiu, kuo apsirengti (juokiasi), o atrodyti visada norisi gražiai. Domiuosi mada, stengiuosi būti stilinga – toks mano indėlis į grožį.
