Trys senstelėjusios žvaigždės, didžiulė patirtis, geras susižaidimas, trumpas atsarginių suolas. Taip galima apibūdinti Argentinos rinktinę, su kuria rytą, 4.30 val., Lietuvos laiku olimpinėse žaidynėse galynėsis mūsų nacionalinė komanda.
Manau, kad Argentinos ekipa lietuviams yra paranki varžovė. Taip, 36 metų Luisas Scola, beveik 37-erių Andresas Nocioni ir 39-erių Emanuelis Ginobili vis dar yra labai aukšto lygio krepšininkai, bet jų geriausi laikai praeityje. Šie asai jau nebe tokie greiti, šoklūs ir ištvermingi kaip anksčiau.
Taip, šie argentiniečiai, taip pat Carlosas Delfino, kuriam greitai sukaks 34-eri, daugybę metų rinktinėje žaidžia kartu ir tai yra jos stiprybė, tačiau ir dabartinė Lietuvos komanda tą patį branduolį turi ne vienus metus. Beje, C. Delfino iki olimpiados dėl traumų net trejus metus nerungtyniavo jokiame klube.
Taip, argentiniečiai gali būti grėsmingi staigiose kontratakose, nes jų gretose yra ir jaunesnių, greitų krepšininkų – pirmiausia Facundo Campazzo ir buvęs Vilniaus „Lietuvos ryto“ įžaidėjas Nicolasas Laprovitola. Bet vis dėlto, manau, greitasis puolimas negali būti labai svarbus jų arkliukas – tiesiog ekipoje per daug veteranų.
Argentinos rinktinės problema gali tapti trumpas atsarginių žaidėjų suolas. Štai per svarbią dvikovą su Kroatija beveik visas krūvis teko septyniems krepšininkams. Kiti, kurie rungtyniavo, darė tai epizodiškai.
Mano galva, Argentina Lietuvos krepšininkams yra parankesnis oponentas nei Nigerija, kuri nors ir neturi tokio lygio meistrų kaip argentiniečiai, tačiau disponuoja didesniu atletiškų, greitų žaidėjų skaičiumi.
Be to, Nigerija puolime propaguoja laukinį, chaotišką, dažnai į jokius analizės rėmus netelpantį žaidimą. Tokią ekipą be galo sunku išanalizuoti – beveik neįmanoma. Tuo tarpu Argentina demonstruoja kur kas labiau nuspėjamą, gerokai drausmingesnį krepšinį.
Vienas svarbiausių Lietuvos krepšininkų uždavinių turėtų būti siekis išvarginti L. Scolą ir E. Ginobilį – kertinius priešininkų žaidėjus. Pirmiausia itin aktyvūs ir veržlūs puolime turi būti tie lietuviai, kuriuos prižiūrės šie du mohikanai.
Jei aikštėje nebus arba F. Campazzo, arba N. Laprovitolos, tuo metu nepakentų paspausti varžovus viose aikštėje ir bandyti sunkti jų jėgas. Jonas Kazlauskas skeptiškai atsiliepė apie savo auklėtinių bandys žaisti greitai per akistatą su Nigerija.
Šįkart, manau, greitas puolimas gali tapti vienu pagrindinių mūsų komandos ginklų. Jei priešininkais greitai bėgs, tai nereiškia, kad mums reikia remtis tik poziciniu puolimu. Iš atminties išnyra 2010 metų pasaulio čempionato ketvirtfinalis, kuriame mūsiškiai, diriguojami Kęstučio Kemzūros, fantastišku stiliumi nušlavė argentiniečius (104:85). Tada varžovus labiausiai dusinome greitu žaidimu. O kaip bus šį kartą?
