Prezidentas Valdas Adamkus, ryžtingai kovodamas su sunkia liga, domisi sporto aktualijomis.
Prezidentui skambinau šiek tiek nerimaudama - svarsčiau, kaip jis jausis ir ar norės kalbėti. Tačiau ragelyje išgirdau žvalų Valdo Adamkaus balsą, jis buvo ypač geros nuotaikos, šmaikšatavo ir sakė, kad yra visų pasiilgęs, nori kuo greičiau ištrūkti į darbą ir užmiršti savo ligą.
“Jaučiuosi gerai, tačiau vieniems esu žvalus, o kitiems ne. Pirmadienį porai dienų buvau išleistas į namus ir be galo tuo džiaugiuosi. Į lauką neinu, bijau, kad neperpūstų vėjai, nebūtų komplikacijų. Liko keletas dienų ir prasidės paskutinysis gydymo etapas. Džiaugiuosi viduje, žiūriu į tikrai gražų, saulės apšviestą kiemą ir ketvirtadienį vėl grįšiu į ligoninę, kur tikiuosi geriausio rezultato. Esu be galo dėkingas gydytojams, visam medicines personalui – neįsivaizduoju geresnės priežiūros, rūpesčio ir meilės, parodytos man, būnant ligoninėje. Sulaukiu be galo daug sveikinimų, palinkėjimų, kovojant su šia klastinga liga. Gavau ir daug patarimų su įvairiausiais receptais iš tų, kurie irgi buvo užklupti panašių ligų. Visiems, visiems esu be galo dėkingas”, - sako prezidentas.
Kaip ir dera sportininkui, laikotės tvirtai, nepasiduodate, veržiatės į pergalę ir tai, matyt, jus ypač stiprina?
Yra psichologinis nusistatymas: arba tu pasiduodi, arba kovoji iki galo. O aš visą gyvenimą buvau kovotojas ir to savo nusistatymo nekeičiu. Krisiu – krisiu, o pasiduot nepasiduosiu. Gydymas užtruko, bet viskas vyksta sėkmingai, nesijaučia, kad tų jėgų labai sumažėjo.
Kai ketvirtadienį vėl pateksiu į medikų rankas, jie pirmiausiai nustatys, kokią įtaką mano organizmui turėjo visas gydymas ir ar jis bus stabdomas, ar bus nustatytas tam tikras režimas ir tolesnis gydymas iki galutinės pergalės. Iki tol neturėjau jokio supratimo, kas yra onkologinis susirgimas ir kaip jis gydomas bei atliekamos procedūros. Buvo nežinojimo jaudulys, ko tikėtis, buvo savotiška įtampa. Rengiausi, kad nuo pat pirmųjų bandymų bus ir pykinimų, ir pašalinių efektų. Deja, tas nepasitvirtino. Visą gydymo kursą praėjau pakelta galva.
Liga jūsų neįveikia, manau, kad gyvensite 150 metų?
Gal šimto penkiasdešimt nenorėčiau, bet kažkur apie šimtą norėčiau pratraukti (šypsosi … )
Ko labiausiai pasiilgstate, kai būnate ligoninėje?
Ligoninėje praleidau nemažai laiko. Bendrai sudėjus, kažkur apie šešias savaites. Net ir būdamas ligoninėje, su savimi turėju knygą “Valdas Adamkus – sporto žmogus”. Vis atsiversdavau vieną ar kitą puslapį, pasidžiaugdavau tekstais ir nuotraukomis. Knygą su dideliu malonumu perskaičiau jau gal dešimtą kartą. Ši knyga man - didelė gyvenimo dovana.
Pasiilgau daug ko, nėra kalbos, kad ir baseino. Ant dviračio šiuo metu pusiauvyros gal dar neišlaikyčiau, o baseine būtų gera nors ir šiandien paplaukioti. Tačiau reikės palaukti gydytojų diagnozės, jie pramatys tolesnius žingsnius, kuriuos reikės padaryti. Jeigu liga bus suvaldyta, tai ir toliau, kaip dariau daugelį metų, be jokios abejonės plaukiosiu - su malonumu anksti rytais kelsiuosi, važiuosiu ir nersiu į vandenį.
Gal turėjote galimybių per televiziją žiūrėti Sočio olimpines žiemos žaidynes?
Žiūrėjau. Buvo nusivylimų, buvo ir džiugių akimirkų. Propagandinio pobūdžio buvo iškilmingas žaidynių atidarymas, pompastikos ir viso kito buvo tikrai nemažai. Tačiau pačioms varžyboms, išleidus rekordinę sumą pinigų, buvo pasirengta gan gerai, užsienio sportininkai neturėjo reikšti priekaištaitų.
Kaip vertinate Lietuvos sportininkų pasirodymą Sočyje?
Sportininkai padarė viską, ką galėjo geriausiai. Esant mūsų žiemos sporto lygiui ir pasirengimui, iš jų daug tikėtis nebuvo galima. Buvo ypač apmaudu, kai biatlonininkas Tomas Kaukėnas, visą distanciją buvęs priekyje, tris kartus buvo netaiklus paskutinėje šaudykloje ir nukrito žemyn.
Tai buvo vienintelis Lietuvos šviesulys per Sočio olimpines žiemos žaidynes. Plėtojant žiemos sportą ir skiriant tiek nedaug pinigų, manau, kad šitoje srityje niekur neprasimušime. Latvijoje ir Estijoje dėmesys žiemos sportui yra skiriamas daug didesnis, todėl ir jų rezultatai geresni.
Mes iš Baltijos valstybių buvome paskutinieji. Ateities klausimas, ar mes susitelksime tiktai į krepšinį, ar ir į kitas sporto šakas. Rūtos Meilutytės dėka turėtų pakilti plaukimas, susidomėjimas šia sporto šaka didėja. Labai tikiuosi, kad mes dar ne vienus metus dominuosime plaukime ir pakelsime bendrą Lietuvos plaukimo lygį.
Norėtųsi, kad ir lengvojoje atletikoje tas pakilimas, kurį savo laimėjimais sukėlė Virgilijus Alekna, nenusmuktų, o uždegtų daugiau jaunimo. Mano supratimu, šiuo metu kūno kultūra, fizinis auklėjimas mūsų mokslo sistemoje yra apleisti.
Auklėjimo sistemoje jaunimas turi būti stiprinamas fiziškai ir dvasiškai, nes per sportą suartėjama ir dvasiškai. Švietimo sistemoje daug ko trūksta, viską labai kruopščiai reikėtų peržiūrėti.
Marytė Marcinkevičiūtė
