Atvėsus aistroms – laikas išvadoms. Lietuvos rinktinė jau baigė pasirodymą Londone bei skaičiuoja savo paskutines valandas olimpiniame kaimelyje, o žurnalistas Martynas Pocius įvertina kiekvieno krepšininko pasirodymą olimpiadoje.
Rimantas Kaukėnas. Gaila, tačiau vienas stabiliausių rinktinės krepšininkų 2011 m. Europos čempionate savo geriausią žaidimą Londone ėmė demonstruoti tik po to, kai pasirašė kontraktą su Kauno “Žalgiriu”. Žinoma, Lietuvos čempionų gerbėjai dabar trina rankomis matydami, kad sunki trauma, patirta praėjusio sezono viduryje, jau praeityje ir Rimas grįžta į tą žaidimą, kuri mes visi esame pripratę matyti. Tačiau rezultatyvaus ir aštraus gynėjo žaidimo grupės etape rinktinei labai trūko, ypač rungtynėse prieš pagrindinius varžovus dėl 2-3 vietos: Argentiną ir Prancūziją. Kita vertus, svarbiausiose kovose R.Kaukėnas buvo solidus: vienas tempė komandos puolimą rungtynių su Tunisu pradžioje, o ketvirtfinalyje prieš Rusiją ženkliai prisidėjo prie rinktinės spurto, per kurį atsilikimas sumažėjo iki minimumo. Tiesa, metai daro savo, todėl gynyboje Rimo veiksmai prieš greitesnius varžovus dažniausiai baigdavosi pražangomis.
Mantas Kalnietis. Eurolygos komandos įžaidėjas per paskutines 20 rungtynių prieš Rusiją minučių privertė primiršti tą košmarą, kuris persekiojo Mantą viso turnyro metu. Nors krepšininkas atlikdavo beveik po 5 rezultatyvius perdavimus, tuo metu, kai jis būdavo aikštelėje, jei tik nepavykdavo “užbėgti” ir pagreitinti komandos atakų, rinktinės žaidimas buvo stulbinančiai statiškas, o bandymai imtis iniciatyvos į savo rankas baigdavosi net tokiais metimais, kurie nesiekdavo lanko, o žaidimą “du prieš du” taisyklingiau būtų atlikę ir sporto mokyklų auklėtiniai. Gynyboje M.Kalnietis nieko naujo neparodė, tradiciškai sunkiausiai sekėsi išvengti varžovų žaidimo “du prieš du”. Pastebėtina ir tai, kad Mantui dažnai tekdavo žaisti tame pačiame penkete su Linu Kleiza ir Jonu Valančiūnu, iš kurių pirmasis, žaisdamas sunkiojo puolėjo pozicijoje, norėdavo kamuolį laikyti rankose, o ne statyti užtvaras, o antrasis dažnai neišlaukdavo „užsivedimo“ ir palikdavo M. Kalnietį dviejų varžovų dėžutėje.
Jonas Mačiulis. Puikus pasirodymas Venesueloje padėjo Lietuvos rinktinės krašto puolėjui “nusinešti” pelningą kontraktą su “Panathinaikos”, tačiau po to tarsi nusprendė, kad vasaros reikalai yra baigti. Nežinau, kaip kitaip galima paaiškinti tai, kad po pusėtinų rungtynių prieš Argentiną Jono žaidimo kreivė ėmė ristis žemyn. Ristis taip, kad neliko nei gynybos, nei puolimo, o galiausiai J.Mačiulis visiškai nebepasirodė aikštelėje prieš JAV. K.Kemzūra kalbėjo apie nedidelę traumą ir Jono tausojimą, tačiau, jei krepšininkas būtų demonstravęs gerą žaidimą, vargu ar jo iki tol turėtos minutės paskutinėse grupės rungtynėse prieš Tunisą ir ketvirtfinalyje prieš Rusiją būtų aptirpusios perpus.
Martynas Pocius. Fantastiškos rungtynės prieš Prancūziją ir JAV. Jos parodė, kad M.Pocius buvo bene labiausiai neišnaudotas krepšininkas rinktinėje. Kai mūsų rinktinė žaisdavo greitą, užtvaromis paremtą atakuojantį krepšinį, Martynas skraidė kaip ant sparnų, nes yra bene geriausiai sugebantis akimirksniu už nugaros palikti net ir patį kibiausią varžovą, tačiau vos tik komandos žaidimas tapdavo lėtas, gynėjas neberasdavo vietos aikštelėje, stengdavosi ieškoti komandos draugų užtvarų, tačiau kamuolys jo nebepasiekdavo arba pasiekdavo per vėlai. Pademonstravo savo universalumą gynyboje, kadangi tekdavo rungtyniauti ir lengvojo krašto pozicijoje bei prižiūrėti kur kas aukštesnius žaidėjus. Apie tai, kaip buvo pristabdytas Tony Parkeris, jau sklando legendos.
Renaldas Seibutis. Žaidimas puolime prieš JAV ir Tunisą, gynyboje - prieš T.Parkerį užčiaupė visus tuos skeptikus, kurie jautė nuoskaudą, kad būtent Renaldas, o ne Tomas Delininkaitis pateko tarp tų dvylikos krepšininkų, pasirinktų atstovauti Lietuvai Londone. Nors gynėjas tapo mažiausiai minučių aikštelėje praleidusiu krepšininku rinktinėje, jo noru žaisti, noru būti komandoje ir įdėtomis pastangomis abejoti negali niekas.
Darius Songaila. Vargu ar kas galėjo prognozuoti, kad šis olimpinis turnyras taps tokia fantastiška vieno iš rinktinės veteranų gulbės giesme, Nenustebčiau, jei to nesitikėjo pats Darius. Apie jo žaidimą tiek puolime, tiek gynyboje užtenka pasakyti vieną žodį - lygis. Tai, kad rinktinės žaidimas labai pasikeisdavo D.Songailai išėjus į aikštelę, nematydavo tik rimtų problemų su regėjimu turintys žiūrovai. Todėl K.Kemzūrai reikia užduoti vienintelį klausimą - kodėl vienareikšmiškai geriausias rinktinės žaidėjas aikštelėje praleisdavo tik po 16 minučių. Dėl amžiaus ir nuovargio? Jei taip, ką tada kalbėti apie metais vyresnį ir dvigubai ilgiau žaidžiantį M. Ginobilį...
Simas Jasaitis. Trauma, dėl kurios Simas nevyko į Venesuelą, nepraėjo be pasekmių, todėl, nustebinęs pačiose pirmosiose rungtynėse, kai per beveik 20 minučių sugebėjo nerasti progos atakuoti krepšį, krašto puolėjas savo formą gerino viso turnyro metu. Kita vertus, gerėjo ne pati forma, bet komandos draugų “parama” perdavimais ir sudarytomis progomis metimams. Prie didėjančio minučių skaičiaus aikštelėje prisidėjo J.Mačiulio prastas žaidimas, todėl K.Kemzūrai S.Jasaitį tekdavo mesti į aikštelę, kad varžovai neįgautų apčiuopiamos ūgio persvaros, ką matėme dvikovoje su Rusija, kai S.Monią kai kuriose atkarpose dengė R.Kaukėnas ar M.Pocius. Tačiau be metimų rinktinei labiausiai trūko Simo aštrumo: per visą turnyrą S.Jasaitis išprovokavo vos 4 varžovų pražangas, o tai reiškė, kad gynyboje varžovai nepervargdavo, nes lietuvis iš esmės grasino tik metimais iš distancijos ir prasiveržti bandydavo labai retai.
Linas Kleiza. Komandos kapitonas turėjo dar vieną turnyrą būti rinktinės lyderiu. Tuo žmogumi, kokį matėme Turkijoje. Tą, kuris “daro rezultatą” pačiu sunkiausiu komandai momentu nebūtinai pelnytais taškais. Gaila, bet panašiu į tikrąjį lyderį Linas buvo tik iki rungtynių su JAV. Čia sužaidęs geriausias rungtynes Londone, Linas tarsi nebeturėjo ką įrodyti, todėl tiek su Tunisu, tiek su Rusija išsiskyrė nebent sarkastiškomis šypsenomis po surenkamų baudų puolime.
Antanas Kavaliauskas. Skubos tvarka užkišęs dėl Roberto Javtoko traumos atsiradusią skylę vidurio puolėjo pozicijoje, A.Kavaliauskas, galima teigti, pranoko pats save. Nedrąsiai išleistas į aikštelę tik prieš Nigerijos rinktinę, Antanas pademonstravo, kad prieš tinkamą varžovą jis gali žaisti tikrai sėkmingai, todėl vėliau žaidė kiekvienoje dvikovoje. Nors turėdavo problemų gynyboje prieš mažesnius ir greitesnius varžovus, geros užtvaros puolime labai pagyvindavo komandos puolimą. Dabar belieka tik spėlioti, kaip rinktinė atrodytų su R.Javtoku, tačiau Antanas sąžiningai atidirbo kiekvieną aikštelėje praleistą minutę.
Šarūnas Jasikevičius. Šarūnui dėkojame už tai, kad žaidėme Londone. Deja, bet paskutinės šiam krepšininkui olimpinės žaidynės visiems įsimins ne puikiu žaidimu, ne puikiais ir virtuoziškais perdavimais ar taikliais metimais sunkiu komandai momentu, tačiau klaidomis. Klaidomis, kokių iš Šaro tikėtis negalėjome ir po kurių pusė Lietuvos šaukdavo į televizoriaus ekraną: “Kęstai, daryk keitimą”. Anksčiau pasitaikydavo, kad komandos draugai nesuprasdavo ir nesitikėdavo idealių įžaidėjo perdavimų, Londone tokiems perdavimams sąlygų nesuteikdavo varžovų gynyba, išnarsčiusi Š.Jasikevičiaus žaidimą “du prieš du”. Žinoma, rinktinės veterano “magijos” visiškai uždaryti neįmanoma ir tai savo kailiu pajuto JAV rinktinė, kuriai elementarusis “pikenrolas” tapo neįkandamu riešutu, tačiau faktas lieka faktu - Šaras nežibėjo.
Jonas Valančiūnas. Dideli lūkesčiai, tačiau nedidelis rezultatas. Nors Jonas startiniame penkete pradėjo didžiąją dalį rungtynių, tačiau aikštelėje praleisdavo vos kiek daugiau nei 10 minučių. Galima teigti, kad vidurio puolėjas nebuvo išnaudojamas, nes buvo situacijų, kai komandos draugai tiesiog nekreipdavo dėmesio į J.Valančiūno prašymą perduoti jam kamuolį “ant ūso”. Tačiau didele problema aš įvardinčiau tai, kad Jonas tik rungtynių su Rusija antroje pusėje pradėjo nuolat daryti pilnas užtvaras. Iki tol jis paprasčiausia imituodavo ši techninį elementą, nesulaukdavo, kol gynėjas “užsives” besiginantįjį, o tiesiog nerdavo krepšio link, tikėdamasis perdavimo ir, turbūt mintyse galvodamas, kaip dėjimų laužys krepšį. To rezultate įžaidėjas nepritraukdavo aukštaūgio, be to, iškart prišokdavo gynėjas ir galimybės atlikti perdavimo nelikdavo. Gynyboje, priešingai, Jonas pakildavo per aukštai, todėl jo dengiamajam link krepšio atsirasdavo laisvas koridorius. Kuo tai paprastai baigdavosi šiandien dėjimu su J.Valančiūno pražanga pademonstravo Timofejus Mozgovas.
Paulius Jankūnas. Tokį krepšininką norėtų turėti kiekviena rinktinė, nes Paulius visada daro tai, ko reikia komandai. Ne išimtis buvo Londone. Ypač daug juodo darbo nuveikė gynyboje, o kadangi tai dažniausiai darė poroje su D.Songaila arba L.Kleiza, tekdavo kovoti ir su aukštesniais bei sunkesniais varžovais, todėl buvo rungtynių, kuriose P.Jankūnas net nežiūrėdavo į krepšį. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad krašto puolėjas praktiškai nemetė tritaškių, nors gali tai daryti ir pademonstruodavo atstovaudamas “Žalgiriui”. Dėjimą į JAV rinktinės krepšį privaloma įtraukti į gražiausių rinktinės atakų penketuką.
