Sporto pasaulį sužavėjo žinomo tenisininko Sergijaus Stachovskio poelgis – jis prisijungė prie Ukrainos gynybos pajėgų, bandančių atremti okupantų atakas. Ginklą į rankas paėmė ir žinomas futbolo treneris Jurijus Vernydubas.
Apsisprendė nedvejodamas
56 metų J. Vernydubas iki šiol treniravo Moldovos čempionus Tiraspolio „Sheriff“. Ši komanda išgarsėjo praėjusį rudenį, kai UEFA Čempionų lygoje iškovojo sensacingą pergalę svečiuose prieš tituluotą Madrido „Real“ klubą.
Rusijai pradėjus karą, J. Vernydubas įrodė esąs išdidus ir patriotiškas ukrainietis. Jis paliko „Sheriff“ klubą ir grįžo į gimtinę mėgindamas padėti atsilaikyti puolamai Ukrainai, kuri pavergė civilizuoto pasaulio žmonių širdis ir mintis.
Čempionų lygoje debiutavusi „Sheriff“ komanda stebino solidžiu pasirodymu, o istorinę pergalę Madride pasiekė beveik prieš pusmetį. Į aštuntfinalį Moldovos čempionai nepateko, bet pratęsė pasirodymą Europos lygoje. Čia „Sheriff“ po 11 m baudinių serijos pralaimėjo portugalų „Braga“ klubui.
Šis susitikimas Bragoje vyko vasario 24-ąją. Tą dieną J. Vernydubo ir kitų ukrainiečių gyvenimai pasikeitė amžiams.
„Sūnus man paskambino 4.30 val. ryte ir pranešė, kad mus užpuolė rusai. Tada supratau, kad grįšiu į Ukrainą kovoti“, – britų naujienų tarnybai BBC pasakojo J. Vernydubas, pareiškęs, kad puikiai žino, kaip naudotis šaunamaisiais ginklais.
„Skrisdami atgal iš Portugalijos nusileidome Jasų mieste, Rumunijoje. Su komanda į Tiraspolį grįžome autobusu penktadienio vakarą, o šeštadienį ryte aš išvykau į Ukrainą. Iki savo namų važiavau 11 valandų per Odesą, Kirovgradą, Krivyj Rihą ir Zaporižią, bet sunku nebuvo, – pasakojo treneris. – Negaliu jums meluoti: mačiau daug jaunų stiprių vyrų, paliekančių šalį. Jie su šeimomis traukė į Moldovą, Rumuniją ar kitur. Jeigu jie sugrįš – būsiu laimingas. Negalėjau pasielgti taip pat. Pasakiau sau, kad kai tik sugrįšiu, užsirašysiu į karinę tarnybą.“
J. Vernydubas pasakojo, kad artimieji mėgino jį sulaikyti, tačiau jis buvo neperkalbamas: „Dėkoju žmonai už palaikymą. Ji mane gerai žino – jei jau priėmiau sprendimą, jo tikrai nekeisiu.“
Futbolo specialistas su žmona liko Ukrainoje. Jis teigė, kad aršiausi mūšiai verda 120 km nuo vietovės, kurioje yra apsistojęs. Bet baimės dėl to nejaučiantis ir yra pasirengęs viskam.
„Jaunystėje tarnavau armijoje – tai buvo dvejų metų prievolė visiems jaunuoliams. Bet aš patekau į sportininkų dalinį. Du mėnesius mokėmės teorijos, vėliau buvome instruktuojami, kaip elgtis su ginklu. Nors tai buvo seniai, aš neturiu sunkumų su šaunamaisiais ginklais ir gerai žinau, kaip jais naudotis. Dabar mane supantis kolektyvas yra pamišęs gerąja prasme. Smagu būti jo dalimi. Nors čia daug skirtingų charakterių, visi yra labai vieningi, draugiški ir motyvuoti. Daugelis jų nori su manimi nusifotografuoti“, – juokėsi garsus treneris.
Tragedija suvienijo
J. Vernydubas turi du sūnus. Jauniausias negali atlikti karinės tarnybos dėl sveikatos problemų, o vyresnis kol kas liko namuose su dviem mažamečiais vaikais.
„Bet jei reikės, sūnus tikrai prisijungs, nėra jokios abejonės“, – patikino jis.
Dėl saugumo sumetimų J. Vernydubas negali atskleisti savo vaidmens Ukrainos kariuomenėje, bet prisiekė vykdyti visus įsakymus.
Treneris išreiškė visokeriopą palaikymą Ukrainos prezidentui Volodymyrui Zelenskiui: „Rinkimuose balsavau už jį. Žmonės jį vadino klounu, bet jis parodė esąs tikras lyderis.“
Apie rusus ir jų požiūrį J. Vernydubas kalba su dideliu nusivylimu: „Negaliu suprasti Vladimiro Putino ir jo aplinkos žmonių. Negaliu suprasti rusų, kurie palaiko V. Putiną. Žinoma, daug rusų nesuvokia realybės, jiems meluojama. Jie sako, kad mus išlaisvins. Bet nuo ko? Mus vadina fašistais ir naciais, bet nerandu žodžių apibūdinti, ką patys daro su mumis. Jie puola civilių gyventojų namus ir aiškina, kad atakuoja karinę infrastruktūrą. Jie melagiai. Rusijos derybinių ultimatumų neįmanoma įgyvendinti. Tikiuosi, jiems užteks proto sustoti. Neabejoju, kad Ukraina laimės šį karą, net negalvoju apie kitokį scenarijų. Esu tuo tikras. Matau, kaip ši tragedija suvienijo mus kaip tautą.“
J. Vernydubas padėkojo visai Europai už palaikymą ukrainiečiams. Treneris sakė, kad visą laiką galvoja apie futbolą, nes tai – jo didžiausia aistra ir gyvenimas.
„Visą gyvenimą praleidau futbole. Esu tikras, kad ir toliau dirbsiu treneriu, laimėsiu trofėjus. Kai nugalėjome Madrido „Real“, buvau labai laimingas ir negalėjau tuo patikėti. Bet vasario mėnesio pradžioje mane apėmė bloga nuojauta, ėmiau nerimauti. „Sheriff“ žaidėjai pradėjo klausinėti, kodėl esu toks liūdnas. Jie sakė, kad viskas susitvarkys. Deja, bet nuojauta manęs neapgavo. Dabar futbolininkai siunčia man padrąsinančias žinutes. Mintys apie futbolą mane motyvuoja. Futbolas yra mano gyvenimas. Tikiuosi, karas truks neilgai, mes laimėsime ir aš sugrįšiu prie mylimo darbo“, – optimistiškai kalbėjo J. Vernydubas,
Ukraina nepasiduos
Užsienio klubuose rungtyniaujantys Ukrainos rinktinės futbolininkai atvirauja, kad jiems slegiančiai sunku matyti, kaip kenčia jų tėvynė.
„Manchester City“ gynėjas Oleksandras Zinčenka teigė, kad iki šiol negali suvokti ir priimti Rusijos karinės invazijos į Ukrainą fakto.
„Aš likau šokiruotos. Panašus jausmas, kai miršta kas nors iš artimiausio jūsų žmonių rato. Bet tai dar prastesnis jausmas, – Anglijos žiniasklaidai sakė O. Zinčenka. – Man sunku, aš vis verkiu, kad ir ką veikčiau. Įsivaizduokite vietovę, kurioje gimėte ir augote. O dabar ten – tik tuščia žemė.“
Ukrainos kare gyvybių jau neteko du futbolininkai Dmitrijus Martynenka ir Vitalijus Sapylo, o Donecko „Šachtar“ klubo vienas jaunimo trenerių mirtinai sužalotas nuo rusų paleisto sprogmens skeveldrų.
O. Zinčenka ir toliau lieka Mančesteryje, bet pasiryžimas ginti tėvynę vis stiprėja: „Jei ne žmona ir dukra, tikrai ten būčiau. Gerai žinau ukrainiečių mentalitetą – visi galvoja taip pat. Didžiuojuosi, kad esu ukrainietis ir būsiu juo visą likusį gyvenimą. Ukrainiečiai aukos gyvybes ir mirs didvyriškai kovodami, bet priešui nepasiduos. Taip pat dėkoju visiems, kurie palaiko Ukrainą. Tai mūsų žmonėms suteikia stiprybės.“
O. Zinčenka nusivylęs ir Rusijos futbolininkų pozicija. Visi jie tyli, o Sankt Peterburgo „Zenit“ puolėjas Artiomas Dziuba netgi pareiškė, jog didžiuojasi savo šalimi.
„Nustebau, kad nė vienas iš jų nieko nepasakė. Dauguma jų žaidžia savo rinktinėje ir turi daugybę sekėjų socialiniuose tinkluose. Jie gali bent kažką padaryti, kad šis karas liautųsi, nes žmonės juos išgirstų. Jie išsigando. Galėtų bent jau pateikti savo poziciją, o dabar tiesiog viską ignoruoja. Nežinau, kodėl“, – sakė O. Zinčenka.
Garsus Ukrainos futbolininkas ir buvęs šios šalies rinktinės treneris Andrijus Ševčenka paprašė dar didesnės tarptautinės bendruomenės paramos ir sakė, kad dėl Rusijos invazijos jo šalis išgyvena pragarą.
„Prašau pagalbos ir paramos. Ukrainai jau trūksta maisto, senka medicinos įrangos ištekliai. Mums reikia visko, o taip pat ir moralinio palaikymo, solidarumo. Turime kaip nors sustabdyti šitą karą ir rasti būdų padėti mano šaliai. Karas yra baisiausias dalykas. Ukraina šiuo metu išgyvena pragarą“, – DAZN svetainei sakė A. Ševčenka.
Ukrainos futbolo rinktinė šiuo metu turi šansų patekti į pasaulio čempionatą, bet iki tikslo liko du žingsniai – reikia nugalėti Škotijos rinktinę ir Velsą arba Austriją. Lemiami atrankos mačai turėjo vykti kovo mėnesio pabaigoje. Vis tik Ukrainos futbolo federacija paprašė šias rungtynes nukelti į birželį ir FIFA prašymą patenkino. Škotijos futbolo asociacija šį sprendimą pavadino teisingu.
