Artėjant Trakų pusmaratoniui oficiali bėgimo interneto svetainė publikavo interviu su 35 metų žurnalistu Edgaru Maslausku. Jis tvirtino, kad lengvąja atletika susidomėjo dar penktoje klasėje, o dabar mėgaujasi bėgimu, nes tai gerina savijautą ir padeda „išvalyti“ galvą nuo sunkių minčių.
Kada pradėjote bėgioti?
- Pradėjau bėgioti penktoje klasėje, kai Šiauliuose pradėjau lankyti lengvosios atletikos treniruotes. Iš pradžių bėgau trumpus nuotolius, vėliau vidutinius. Teko išbandyti save ir respublikinėse varžybose Vilniuje. Tačiau po penkerių metų treniruočių aplinkybės privertė apleisti treniruotes. Tačiau ilgus metus užgniaužta aistra bėgimui atgimė 2012 metais. Praktiškai be jokio pasiruošimo nutariau registruotis į “Aš bėgu su Nike” renginį. Ten visai atsitiktinai laimėjau greičiausio žurnalisto prizą, bet gal dėl to, kad daug kolegų nedalyvavo. Nuo tada vis dažniau mano kelias laisvu laiku suko į Vingio parką, kur bėgimas leidžia pailsėti nuo kasdieninių reikalų.
- Ką Jums dabar reiškia bėgimas?
- Labai ilgai laukiau kol baigsis žiema ir vis negalėjau nustygti vietoje, kada vėl galėsiu ištrūkti pabėgioti. Kovo pradžioje jau avėjau bėgimo bateliais ir pradėjau pasiruošimą šių metų sezonui. Jau po kelių bėgimo treniruočių pasijutau geriau. Man bėgimas nėra kančia, kaip daugelis sėdinčių namie fotelyje mėgina įsivaizduoti. Man bėgimas ne tik gerina savijautą, bet ir leidžia išlaisvinti mintis, nustumti tolyn neigiamas emocijas, rūpesčius. Tik bėgdamas jaučiuosi savas, turiu laiko apmastymams. Be to, mėgstu iššūkius. Man 35-eri, todėl bėgdamas vis greičiau ir ilgesnius nuotolius, noriu sužinoti, kur yra mano ribos. Šiemet jau užsirgistravau į tris renginius, bet tikiu, kad bėgsiu tikrai daugiau.
- Kokia jūsų bendradarbių reakcija į Jūsų pomėgį?
- Pernai rugsėjį su kolegomis iš “Lietuvos ryto televizijos” bėgome estafetę Vilniaus maratone ir tikrai patyrėme daug puikių emocijų. Būtent ten pasijutome tikra komanda. Tik prieš šį renginį supratau, kad tikrai nemažai bendradarbių bėgioja. Ir daugelio požiūris į bėgimą yra teigiamas, gal tik ne visi ryžtasi žengti pirmo žingsnio.
- Gal kažką iš savo kolegų įtraukėte į bėgikų gretas?
- Stengiuosi įtraukti į bėgimą kuo daugiau kolegų, nes aktyvus judėjimas dažnai “nudažo” kasdienybę naujomis spalvomis. Žinau maždaug 10 kolegų, kurie bėgioja ir jų raginti nereikia. Be to, nemažai bendradarbių užsiima kitomis sporto šakomis. Tačiau neabejoju, kad šiemet bėgimo batelius ausis dar daugiau kolegų.
- Ko pasigendate lietuviškuose bėgimo renginiuose?
Žinoma norėtųsi, kad kiltų jų organizavimo lygis. Neturėtų būti taip, kad su paprastu klausimu, kaip geriausia nueiti iki starto ar kur rasti vieną ar kitą renginio vietą, savanoriai siuntinėtų vienas nuo kito. Atsakymą norisi išgirsti iš karto. Gal tam pagelbėtų aiškios iškabos su informacija renginių dalyviams ir kažkokia konkrečia informacija žiūrovams. Gal nepakenktų ir daugiau savanorių trasoje, nes per “Aš bėgu su Nike” teko matyti, kaip vienas dalyvis draugui perduoda numerį ir šis bėga kitą trasos atkarpą. Tačiau tokie renginiai Lietuvoje neseniai pradėti organizuoti. Tikiu, kad su laiku viskas susidėlios į vietas.
- Ar dažnai dalyvaujate bėgimuose užsienyje, kuo jie traukia?
- Ne, užsienyje bėgti dar neteko. Planavau šiemet vykti į Rygos ir Talino maratonus, tačiau dar nežinau, ar pavyks tai įgyvendinti. Kiek teko girdėti, jie puikiai organizuojami, bėga daug žmonių. Norėtųsi pačiam tai pamatyti ir išgyventi.
- Ko palinkėtumėte tiems, kurie iki šiol neatrado bėgimo teikiamo malonumo?
- Neabejoju, kad kiekvienas žmogus turi bent vieną porą sportinių batelių savo batų lentynoje. Tereikia prisiminti, kad jie skirti bėgimui, o ne tam, kad rinktų dulkes. Tai, kad bėgimas brangus užsiėmimas – mitas. Bėgimas iš viso nieko nekainuoja. Nevalingo žmogaus niekas neįtikins ir kelis mankštos pratimus padaryti. Vis dėlto, tikiu, kad dauguma lietuvių ne tokie. Be to, nebūtina ieškoti specialių trasų bėgimui. Daugelis, taip pat ir aš, judėti pradėjo apsukdamas kelis ratus aplink namą rajone, kuriame gyvena. O apetitas ateina bevalgant.
