Šie žodžiai taip pat galėjo būti skirti tuo metu devynmečiui žuvusio sportininko pusbroliui Sabai. Dabar jam 21–eri, ir jis tapo pirmuoju kartvelu rogutininku, dalyvavusiu Pekino olimpinėse žaidynėse.
„Galvoju apie Nodarą. Visą laiką apie jį galvoju. Visa mūsų šeima užsiima rogučių sportu. Po Nodaro nenorėjau, kad rogučių sportas Sakartvele pražūtų. Norėjau, kad eitume į priekį“, – sakė atletas.
Jo pusbrolis būtų ir toliau garbingai varžęsis, jei ne žaidynes į gedulą nubloškę tragiški įvykiai, kurie pasauliui priminė šio sporto pavojingumą – rogutininkai ledine trasa ant mažyčių rogučių lekia kone 140 km/h greičiu, dėvėdami tik aptemptą kostiumą ir šalmą.
Saba dabar yra tokio pat amžiaus, kaip Nodaras tragedijos metu, kai jo rogutės Whistlerio čiuožimo centre apsivertė ir rėžėsi į plieninį stulpą. Jo rogutės užkliuvo už paskutinio trasos posūkio treniruotės metu. Sportininkas išlėkė į orą ir perskriejo betoninę tvorą.
Visi būtų supratę, jei Kumaritašvilių šeima prie rogučių sporto daugiau nebūtų grįžusi. Bet šis sportas – jau jų kraujyje. Sabos prosenelis buvo atsakingas už Sakartvelo pirmosios rogučių sporto trasos statybas prieš penkiasdešimt metų, jis taip pat buvo pirmasis Sakartvelo atletų vyriausiasis treneris. Sabos tėtis dirbo šalies rogučių sporto federacijos prezidentu, o šiuo metu šį postą užima Pekino žaidynėse besivaržančio atleto pusbrolis.
„Visa Kumaritašvilių šeima visada buvo ir vis dar yra dideli rogučių sporto aistruoliai“, – „BBC“ sakė Tarptautinės rogučių sporto federacijos (FIL) vadovas Christophas Schweigeris. – Aš asmeniškai niekada nesu iš nė vieno jų šeimos nario išgirdęs, kad Kumaritašvilių šeima daugiau rogučių sportu nebeužsiims, kad daugiau čia dalyvauti nebenori. Manau, kad tai daug ką pasako“.
Buvusieji nelaimės vietoje gerai atsimena visus apėmusį siaubą ir supranta, kaip jis visiems laikams pakeitė rogučių sportą. Ch. Schweigeris, buvęs Austrijos rogutininkas, dabar vadovaujantis FIL, tragedijos metu buvo prie finišo linijos ir smūgį matė per TV ekranus.
„Mes visi iškart pastebėjome, kad atsitiko kažkas labai baisaus“, – sakė jis.
Žiūrovams užgniaužė kvapą iš siaubo, o transliuotojai tuoj pat išjungė TV ekranus.
„Šis nelaimingas atsitikimas buvo baisus šokas visai rogučių sporto šeimai“, – sakė Ch. Schweigeris. – Nesame pratę prie tokių dramatiškų incidentų“.
Vėliau buvo atliktas tyrimas ir FIL įvedė griežtesnius reikalavimus norintiems varžytis olimpinėse žaidynėse – dabar numatytas privalomas skaičius nusileidimų olimpine trasa ir dalyvavimas kitose varžybose, o taip pat minimalus pasaulio čempionatuose iškovotų taškų skaičius atletams.
„Tyrimo išvada buvo tokia, kad tai buvo tragiškas nelaimingas atsitikimas, kurio niekaip nebuvo galima numatyti“, – sakė Ch. Schweigeris. – Šiame kontekste tai gali skambėti truputį keistai, bet lenktynių sporte, kuriame privalomi šalmai, visada yra tam tikra rizika, apie kurią reikia žinoti“.
Šią riziką dabar prisiimė Saba, nusprendęs nešti Nodaro olimpinę svajonę ant savo pečių – savo pasirodymą jis baigė sekmadienį ir aukštų vietų neiškovojo, tačiau jo dalyvavimas reiškia daug daugiau.
„Esu labai patenkintas“, – sakė jis. – Padariau tai, ką turėjau padaryti. Buvo daug emocijų, labai jaudinausi, bet labai savimi didžiuojuosi“.
