Tokijo olimpinės žaidynės turėjo būti nacionalinės šlovės momentas, galimybė palikti Fukušimos 2011 m. branduolinę katastrofą praeityje ir pademonstruoti Japonijos technologinę svarbą vadovaujant ekologiškai tvarioms olimpinėms žaidynėms.
Vis dėlto 2020 m. Tokijo olimpinės žaidynės prasideda – metais vėliau nei planuota – be žiūrovų. Kai sportininkai suvažiavo į Tokiją, miestas ketvirtą kartą sugrąžino nepaprastosios padėties apribojimus.
Vyriausybė išlieka pasiryžusi padaryti viską, kad žaidynės būtų sėkmingos. Tačiau japonų tarptautinėms įmonėms vengiant prisidėti, plintant infekcijoms, olimpiada kainuos tris ar keturis kartus brangiau nei buvo vertinama iš pradžių. Net nėra aišku, ar šis reginys gali atsipirkti.
Didelės ekonominės viltys
Tokijo olimpinės žaidynės turėjo būti puikus ekonomikos stimulas, atkartojantis 1964 m. Tokijo pasiekimus. Būtent dėl olimpiados surengimo Japonija investavo į tokią infrastruktūrą kaip garsusis „Shinkansen“ greitasis traukinys.
Tokijuje jie pastatė greitkelį, jungiantį tarptautinį Hanedos oro uostą su centru, ir išplėtė kai kurias pagrindines miesto magistrales, taip pat buvo atidarytas naujas svarbus greitkelis tarp Osakos ir Nagojos. Šie infrastruktūros patobulinimai padėjo pradėti įgyvendinti Japonijos ekonominį stebuklą per ateinančius porą dešimtmečių.
Tačiau šį kartą požymiai apie kilsiančias problemas buvo matomi jau gerokai prieš pandemiją. Pagrindinis olimpinis stadionas, kurį suprojektavo velionė britų architektė Zaha Hadid, turėjo būti perprojektuotas, nes jo sudėtinga stogo konstrukcija tapo per brangi. Vietoj to organizatoriai pastatė stadioną maždaug perpus pigiau.
Kai išlaidos išaugo, organizatoriai apsvarstė galimybę perkelti kai kuriuos renginius iš Tokijo į esamus sporto kompleksus kitur. Tai ne tik sumažintų išlaidas, bet ir padėtų skleisti žinią apie ekonominio vystymosi naudą.
Kaip ir Didžioji Britanija, Japonija kenčia nuo didėjančios nelygybės tarp sostinės ir likusios šalies. Pavyzdžiui, 2002–2018 m. Tokijuje būsto kainos pakilo 15 proc., o visur kitur – nuo 5 proc. iki 15 proc. Tuo pačiu laikotarpiu darbo užmokesčio skirtumai išaugo nuo maždaug 20 proc. iki daugiau kaip 35 proc.
Japonijos regionai skeptiškai vertino idėją, kad olimpinės žaidynės padės išsilyginti. Vietiniai verslo žmonės žinojo, kad statybų projektai vis tiek bus sutelkti aplink Tokiją, o jų regionams bus teikiama nedidelė nauda. Taip pat buvo kalbėta, kad paklausa Tokijuje sukels tiekimo šoką, o regionų gamintojus privers reikalauti medžiagų.
Galų gale šis nerimas galimai buvo pernelyg išpūstas, nes kai kur sulaukta investicijų. Pavyzdžiui, dviračių sportas buvo perkeltas į Izu, maždaug už 125 mylių į vakarus nuo sostinės, o miesto velodromas buvo atnaujintas.
Japonijos žemėlapis
Kiti žingsniai vis dėlto nepavyko. Miyagi prefektūroje šiaurės rytų Japonijoje, 250 mylių nuo Tokijo, buvo svarstoma organizuoti irklavimo ir kanojų sprinto varžybas. Tai buvo vertinama kaip būdas paspartinti lėtą rekonstrukcijos tempą po 2011 m. kovo mėn. įvykusio žemės drebėjimo ir Fukušimos Daiičio atominės elektrinės radioaktyviųjų medžiagų nutekėjimo.
Bet į planus vėl įsikišo finansinė tikrovė. Iškilo ginčai dėl išlaidų pasidalijimo ir kitų logistikos klausimų, todėl irklavimą buvo nuspręsta rengti Tokijo įlankoje – taip, kaip iš pradžių buvo numatyta. Miyagi teko rengti futbolo rungtynes, o beisbolas ir mažasis beisbolas vyksta pačioje Fukušimoje.
Nepaisant tokių pastangų taupyti pinigus, vyriausybės įvertintos olimpiados išlaidos iki 2019 m. pabaigos padidėjo nuo pradinių 7,3 mlrd. iki 12,6 mlrd. JAV dolerių (nuo 6,2 mlrd. iki 10,6 mlrd. eurų). Tada prasidėjo pandemija. Dėl žaidynių atidėjimo, pagal oficialius įvertinimus olimpiada kainuos 22 milijardus dolerių, o kai kurie sako, kad tai bus arčiau 30 milijardų dolerių. Tuo tarpu didžiulis tarptautinių turistų antplūdis, kurio Japonijos valdžios atstovai būtų tikėjęsi iš olimpiados, nebegali įvykti.
Kas dabar?
Dar renginiui neprasidėjus, šalies parama olimpinėms žaidynėms buvo silpna, nes buvo neaišku, kiek bus gauta platesnės ekonominės naudos, ypač už Tokijo ribų. Šiuo metu Japonijoje daugėjant užsikrėtimams koronavirusu, o ypač nukentėjus Tokijui – liepos 21 d. fiksuoti 4943 nauji nacionaliniai atvejai, tarp jų 1832 sostinėje – visuomenės nuotaika prieš žaidynes dar labiau pasikeitė. Remiantis naujausia apklausa, 55 proc. japonų mano, kad žaidynės neturėtų vykti, o 68 proc. mano, kad organizatoriai negali kontroliuoti infekcijos atvejų.
Kaip ir buvo tikėtasi, kai kurių į Japoniją atvykstančių sportininkų koronaviruso testų rezultatai buvo teigiami, įskaitant dalyvius iš Ugandos ir JAV, kurie į Tokiją vyko kartu su Didžiosios Britanijos sportininkais.
Panašu, kad žaidynių galimybė virsti renginiu „super skleidėju“, paskatino „Toyota“ nutraukti savo televizijos reklamas. Darbdavių asociacijos, „Panasonic“, NTT, „Fujitsu“, NEC ir „Keidanren“ vadovai praleido atidarymo ceremoniją. Atrodo, kad idėja apie sveikatos ir ekonomikos sričių kompromisą praranda savo palaikymo komandą.
Japonijos vyriausybė vis dar pasiryžusi tęsti žaidynes, nepaisant to, kad jos moksliniai patarėjai perspėjo apie spartesnį užkrato pernešimą bendruomenėse. Ketvirtoji Tokijo nepaprastoji padėtis prasidėjo prieš kelias dienas, stabdant žmonių judėjimą iki rugpjūčio 22 dienos. Barai ir restoranai turi apriboti vėlyvą vakarą teikiamas paslaugas, sukeldami dar daugiau skausmo sektoriui, kuris jau dabar yra labiausiai nukentėjęs nuo pandemijos. Tokijo naktinis gyvenimas kaltinamas dėl atvejų šuolio, nepaisant to, kad vyriausybė nenorėjo nustatyti griežtesnių apribojimų, teigdama, kad tam neleidžia konstitucija.
Esant tokiai situacijai, saugių olimpinių žaidynių organizavimas atrodo kaip vis didesnis iššūkis. Neveikiant izoliacinių burbulų sistemai sportininkų kaimelyje, prisimename įvykius kruiziniame laive „Diamond Princess“, kuriame koronavirusas žaibiškai išplito po to, kai jis paliko Jokohamą 2020 m. vasario mėn.
Panašiai kaip JK bando tęsti savo pačios ekonomikos atvėrimo planą tuo metu, kai daugėja koronaviruso atvejų, tik laiko klausimas, kada abi tautos sužinos, ar tariamas sveikatos ir ekonomikos kompromisas yra veiksingas planas, ar tik netikra dichotomija.
