Ji liepos 25 d. startuos moterų plento grupinėse lenktynėse, kuriose iš viso varžysi 67 sportininkės.
Prieš dvi dienas 33-ąjį gimtadienį atšventusi R. Leleivytė į Tokiją atvyko po kritimo nuo dviračio „Giro d’Italia“ varžybose, bet optimizmo nepraranda.
„Esu šiek tiek nukritusi, skilę šonkauliai, teks važiuoti su tokiais. Nieko tokio, esu jau pripratusi, teko važiuoti jau ne kartą su skilusiais šonkauliais.
Čia tik įskilęs, nieko tokio – skauda ir viskas“, – optimizmu trykšta plačiai besišypsanti R. Leleivytė.
Toks pozityvumas greitai užkrečia – šypsena kalbinant Rasą sunkiai slepiasi po kauke, kurią būtina dėvėti viešose vietose Tokijuje.
R. Leleivytė olimpinėse žaidynėse debiutuoti turėjo dar 2012 m. Londone, tačiau dėl dopingo taisyklių pažeidimo prarado vietą.
Pati sportininkė dėl to per daug nepergyvena – turėjo laiko sukurti šeimą ir vėl grįžti į aukščiausią lygį, tad startas Tokijuje – dvigubai saldesnis.
Mūsiškės pasirodymą tiesiogiai stebėkite portale tv3.lt, o prieš tai kviečiame skaityti interviu su ja.
Kiek jau spėjote įprasti prie galiojančių taisyklių Japonijoje?
Užtrukome oro uoste, kol praėjome visus testus, o vėliau laukė labai ilga kelionė iki viešbučio – keturios valandos. Bet nieko – kitą rytą išvažiavau į treniruotę, buvo sunkoka, bet gerai išsimiegojau, su laiko skirtumu viskas gerai. Tad tikėkimės, kad viskas bus gerai.
Mes gyvename kalnuose, 1 km virš jūros lygio. Čia visus dviratininkus beveik atsiuntė.
Kokį įspūdį daro japonų pasiruošimas šios žaidynėms?
Viskas čia rimtai – turi pasirašyti, kur važiuoji, kada važiuoji, kokioje trasoje esi. Išeiti iš viešbučio negalima. Esame uždaryti, galime keliauti tik į treniruotę ir atgal į viešbutį. Yra niuansų, pavyzdžiui mums išvykti reikės dieną po lenktynių, 14 val. skrydis, bet reikės išvažiuoti 3 val. nakties, nes nėra kitų autobusų. Tik su tokiais sunkumais susiduriame. O dėl varžybų nėra jokių sunkumų.
Gyvenate atskirai – tai džiaugsmas, žinant susirgimų atvejus, ar liūdesys, kad nepamatysite olimpinio kaimelio?
Iš vienos pusės čia ramu, viešbutis geras, maitinimas geras, bet nesijaučia tos olimpinės atmosferos. Atrodo, kad esi paprastose varžybose, paprastame viešbutyje.
Papasakokite, kaip atrodo jūsų diena – ką galite daryti?
Žinokite ta pati rutina – pusryčiai, treniruotė, pietūs, poilsis, masažas, vakarienė ir eini miegoti. Niekur negali eiti – net negalima iš viešbučio išeiti, iš karto stabdo policija. Čia yra miesto centras, pro langą jį matau. Po varžybų irgi negalėsime niekur išeiti – esame burbule, kol neatvažiuosime į oro uostą išvykimui.
Kokiomis nuotaikomis ar lūkesčiais čia atvykote?
Nuotaikos geros tikrai, nes tai olimpinės žaidynės, vien tai, kad patekai čia yra didelis pasiekimas, nes čia yra tik geriausi. Esu šiek tiek nukritusi, skilę šonkauliai, teks važiuoti su tokiais. Nieko tokio, esu jau pripratusi, teko važiuoti jau ne kartą su skilusiais šonkauliais.
Čia tik įskilęs, nieko tokio – skauda ir viskas.
Kokius iššūkius kelia čia tvyrantis oras? Ar yra tekę važiuoti panašiomis sąlygomis?
Sakykime, kad mums čia pasisekė. 1 km virš jūros lygio yra vėsiau, čia yra 30 laipsnių ir ne taip karšta. Bet jaučiu, kad rytoj nusileidus į Tokiją, kur startuosime, bus karšta. Karščio gausime dvi valandas, vėliau vėl pakilsime virš 1 km jūros lygio. Bus sunkios dvi valandos, kurių metu reikės daug gerti ir kaip nors vėsintis.
Italijoje praėjusiais metais važiavome pasaulio taurėje, ten buvo 41 laipsnis karščio. Laukai, žvyras ir jokio šešėlio, tikrai buvo labai sunku.
Man gerai, kad karšta. Man patinka karštis, yra daug priešininkių, kurioms nepatinka karštis ir tai mano pliusas.
Ar galvojote, kas jums būtų teigiamas rezultatas?
Kuo geriau pasirodyti – pas mus nėra taip, kaip pavyzdžiui lengvojoje atletikoje – pasiruošiau prabėgti 200 metrų ir bandau jį pagerinti. Pas mus daug kas priklauso nuo trasos parinkimo, tada taktika. Dar laimės dalykas – būna įvairios griūtys, dviračio mechaninės bėdos, tu gali būti labai gerai pasiruošės, bet vis tiek tau gali pasisekti arba ne. Visada esu optimistiškai nusiteikusi.
Kiek spėjote susipažinti su trasa?
Susipažinau tik su paskutine trasos dalimi. Startuojame iš Tokijo, važiuojame kalnų link, man nebuvo galimybės pasižiūrėti ilgojo kalno, kuris, kaip visi sako, yra labai status. Jis palengva kyla 40 km ir pati viršūnė yra labai sunki. Neaiškumo yra, bet nieko čia tokio.
Kokiomis emocijomis pasitinkate olimpinį debiutą?
Aš nežinau, kažkaip ramiai galima sakyti, kaip kiekvienas varžybas. Nelabai jaudinuosi, tikiuosi, kad per varžybas viskas būtų gerai ir galėčiau atiduoti visas jėgas. Ramiai. Nematau nei vėliavų, nei kitų lietuvių, mažai sportininkų. Nėra iš viso pojūčio, kad esu olimpinėse žaidynėse. Dar tie skrydžiai, dokumentai, laukimas – tikrai viskas komplikuota.
Kiek visos tos patikros išmuša iš vėžių ir neleidžia koncentruotis į startą?
Reikia būti šaltų nervų, tada viskas gerai. Bet daug ką išmuša iš vėžių, nes tai stresas. Vėliau kiekvieną dieną ima seilių mėginius – viena čekė jautėsi gerai, kitą dieną jau teigiamas testas.
Uždarė ją į kambarį ir neaišku ar galės startuoti. Eini kiekvieną dieną ir galvoji, kad tik viskas būtų gerai ir galėčiau sportuoti. Toks papildomas stresas gaunasi.
Visą pokalbį su sportininke žiūrėkite vaizdo įraše, esančiame straipsnio pradžioje.
