Pabandykime įsivaizduoti žmogų, kuris ketverius metus kiekvieną dieną bent po tris valandas kartoja tą patį veiksmą. Ketveri metai kartojimo.
Kiekvieną dieną aukoji laiką su brangiais žmonėmis dėl vieno vienintelio tikslo – starto. Tada kažkur juokais nugirsti, kad galbūt ruošiesi veltui. Nekreipi dėmesio, nes tu – profesionalas, žodžio veltui tu nepažįsti. Sportuoji toliau, išgirsti tą patį ir antrą kartą. Suklusti. Bet dirbi toliau, nes tu – profesionalas.
Ketveri metai kartojimo artėja prie kulminacijos – jau tuoj, jau visiškai prie pat. Tas išsvajotas startas – pasiekiamas ranka. Tereikia baigti darbus. Tada ir trečią kartą išgirsti, kad galbūt ruošiesi veltui.
Jauti, kad keista, bet pilnai nesupranti, kodėl. Ruošiesi toliau, sukandęs dantis viršiji savo galimybių ribas. O tada lieki įkalintas tarp keturių sienų ir, besidėdamas apsauginę kaukę ant veido, perskaitai naujieną: „Taip. Tu ruošeisi veltui. Iki kitų metų“.
Šita fiktyvi istorija nėra visiškas fantazijos vaisius. Maždaug taip atrodo ne bet ko, o Lietuvos olimpiečių – tų žmonių, kuriuos anksčiau ar vėliau mes visi pamėtome ant rankų, – gyvenimas 2020-aisiais.
Tokijo olimpiada dėl pasaulinės pandemijos ir sparčiai plintančio koronaviruso COVID-19 šiemet neįvyks. Jei šis sausas faktas apie olimpines žaidynes atrodo kaip tiesiog dar viena naujiena apie koronavirusą, tai olimpiada žmonijos istorijoje, nuo pat jos atsiradimo, nevyko tik du kartus – dėl pasaulinių karų. Tai pirmas kartas istorijoje, kai didžiausias sporto ir vienas didžiausių renginių pasaulyje neįvyks taikos metais.
Naujienų portalas tv3.lt pakalbino penkis šios Lietuvos olimpinės delegacijos narius.
Įdomu tai, kad nors visi karantino laikotarpį įvardija kaip puikią progą atsipūsti nuo kasdienių darbų ir dar geresnę galimybę pabūti su šeima, beveik visi olimpiečiai telefonu sutiko pakalbėti tik tam tikrą valandą – iškart po individualių treniruočių.
Vieni jie atsiliepė dar kaip reikiant įkaitę ir gaudydami kvapą, kiti – jau po treniruotės ir kelių valandų pietų miego. Tokia ta tikro profesionalaus sportininko dienotvarkė. Net ir tada, kai žinai, kad olimpiada nevyks, o šalyje paskelbtas karantinas, – tu dirbi. Primena kovą su nematomu priešu, tiesa?
Pakalbinome skirtingų olimpinių sporto šakų atstovus: sportinio ėjimo atstovę Brigitą Virbalytę, trišuolininkę Diana Zagainovą, irkluotoją Saulių Ritter, penkiakovininką Justiną Kinderį ir būriuotoją Juozą Bernotą.
Vienintelis J. Bernotas tą dieną, kai kalbėjome, neturėjo jokios treniruotės. Reikia suprasti – būriuoti namų sąlygomis neįmanoma, na, o jei ir įmanoma, – tai atrodytų kiek keistai. Visa sportininko įranga yra Ispanijoje, todėl jam tai – tikrai proga pailsėti ir pabūti su šeima. Visi kiti sportininkai ir toliau lieja prakaitą, net ir būdami tame pačiame kambaryje, kuriame ką tik atsikėlė po saldaus miego.
Lietuvos olimpiečiai sutinka, kad papildomi metai iki starto olimpiadoje galbūt išeis tik į naudą. Vis dėlto, visi jie, tarsi būtų susitarę, choru patikino, kad šie metai – keisčiausi karjeroje.
Ir nors būtent jie yra dalis tos istorinės Lietuvos olimpinės delegacijos, kuri į olimpiadą taip ir neišvyko, susireikšminti sportininkai neskubėjo. Už viską svarbiau, pasak jų, yra sveikata. Ir kad ir kaip bebūtų sunku pripažinti, tokiu atveju, pasaulyje siaučiant pandemijai, susimąstai, kad sportas – tik maža dalelė visos pasaulio struktūros.
Visiems penkiems sportininkams uždavėme tuos pačius 7 klausimus.
Kokia buvo pirma jūsų reakcija išgirdus, kad olimpiada šiemet neįvyks?, – paklausė tv3.lt.
B. Virbalytė: Naujieną pramiegojau. Atsikėliau ir radau ne vieną žinutę. Jausmas buvo keistas, bet tikrai nebuvo šokas. Aš pati dirbu sporto žurnaliste, tai nujaučiau, kad netrukus bus toks sprendimas. Mes, sportininkai, iki pat sprendimo paskelbimo turėjome ruoštis. Dabar aišku, kad olimpiada nevyks, tai ramesnė galva.
D. Zagainova: Mes laukėme galutinio sprendimo, nes buvo aišku, kad atšauks arba nukels. Kol nebuvo pranešimo, tai buvo lengvo nerimo, nes turėjome vis tiek ruoštis. Tu ruošiesi vienaip, gal kitose šalyse visai kitaip, jei ten nėra apribotos galimybės dėl karantino.
S. Ritter: Olimpines žaidynės buvo ganėtinai ilgą lauką nenukeltos. Mums pasaulio taurės du etapus atšaukė žymiai anksčiau, tai nebuvo daug klausimų ties olimpinių likimu. Svarbiausia čia, kaip ir visur, yra sveikata. Aišku, apmaudu, kad tiek darbo įdedi ir neturi galimybės jo realizuoti. Visiems norisi bent šanso startuoti.
J. Kinderis: Iš tikrųjų, pletkų lygyje viską žinojau jau anksčiau. Vėliau buvo patvirtinta, bet aišku viskas buvo anksčiau – atsisakė dalyvauti Australija, Kanada, tai be tokių šalių vykti olimpiada negalėtų. Buvo aišku, kad taip nutiks, tik nebuvo aišku kada. Atrodo, kad Japonija buvo pasiruošusi viskam, bet matome, kad kompromisą rado tinkamą
J. Bernotas: Mano visas inventorius yra Ispanijoje, tai aš neturiu jokių galimybių ruoštis būnant čia. Jau paskutinėmis savaitėmis pradėjau abejoti, ar fiziškai spėčiau pasiruošti žaidynėms, nes tiesiog nėra tam sąlygų karantino metu. Tas sprendimas nukelti olimpiadą man išeis tik į naudą, o reakcija buvo tokia, kad supratau, jog turėsiu daugiau laiko su šeima.
Jums, asmeniškai, olimpiada yra svarbiausias ketverių metų, o gal net ir gyvenimo įvykis?
B. Virbalytė: Be abejo. Olimpinės žaidynės yra kitas reikalas. Visą gyvenimą turėdavau planą A, planą B ir planą C, bet lygiai taip pat visą gyvenimą save atiduodavau sportui. Tai olimpinėms žaidynėms dedamos neeilinės pastangos. Tokijo laukiau kaip didžiausio savo ketverių metų gyvenimo įvykio, kuris gal net pakeistų ir tolimesnį gyvenimą.
D. Zagainova: Faktas. Tai ir tikslas, ir svajonė, ir gyvenimo būdas. Juk tiek laiko praleidi pasiruošime, nori geriausio rezultato, žinai, kad darbas galiausiai atsipirks.
S. Ritter: Taip, olimpiada yra pagrindinis prioritetas. Dėliojame pasiruošimą ketverių metų ciklui, prisitaikydami prie olimpiados starto. Šįkart gausis penkerių metų darbas (šypsosi). Gyvenime sportas užima tikrai didelį vaidmenį, reikia tikrai daug ką aukoti dėl sporto, turi atiduoti didžiąją savo gyvenimo dalį, tai motyvuoja žinojimas, kad tą sunkų darbą turėsi kur išpildyti.
J. Kidneris: Žinoma. Tai net ne ketverių metų, o ilgesnio laikotarpio svarbiausias įvykis. Tikslai ir norai kasmet auga, o man tai paskutinė olimpiada. Net minčių nėra apie dar vieną olimpiadą. Šitam startui ruošiausi tinkamai, daug darbo įdėjau. Matau, kaip kolegos ruošiasi, kiek visi pastangų įdėjo. Gaila, kad nebus kur išnaudoti viso pasiruošimo.
J. Bernotas: Visiškai taip.
Kaip dabar atrodo jūsų dienos? Treniruojatės net ir karantino sąlygomis?
B. Virbalytė: Dabar vienintelė motyvacija yra nepriaugti svorio (šypsosi). Juokauju, kad čia geriausias sportas. Visą gyvenimą labai daug kritikos sulaukdavau, bet dabar suprantu, kad pasirinkau geriausią sporto šaką pasaulyje – gali tiesiog eiti ir treniruotis kur nori, randi keliuką ir pirmyn. Būna, parke eini ir aplenki bėgikus. Arba jie būna prisijungia ir bėga tokiu tempu, kokiu tu eini.
D. Zagainova: Kambaryje (Palangoje, izoliacijoje – aut. past.) sportuoju, turiu savo programą, jos kasdien ir laikausi. Aš juk sportininkė, tai kitaip būti negali.
S. Ritter: Kiek turime galimybių, tiek sportuojame. Turiu stacionarią irklavimo įrangą, stacionarų dviratį, tai dirbu. Du kartus per dieną po pusantros valandos kasdien sportuojame. Jei nori rezultatų, tai turi kryptingai ir ruoštis. Sąlygomis skųstis tikrai negaliu, žinant pasaulinį kontekstą. Turiu viską, ko reikia norint stiprinti kūną.
J. Kinderis: Sportuojame toliau, reikia sveikata rūpintis. Mums gyvenimas ties olimpinėmis žaidynėmis nesibaigia, bus dar pasaulio čempionatas, tai reikia ruoštis. Aš ir šiaip aktyvus žmogus, tai net ir baigęs karjerą visada palaikysiu sportinę formą. Galime dabar bėgioti ir šaudyti, tai dvi iš penkių rungčių pilnai galime treniruotis.
J. Bernotas: Prasideda rytas kavos puodeliu, tada irklavimo treniruotė kambaryje, kartu su žmona dar vedame jogos treniruotes nuotoliniu būdu. Tokios tos ir treniruotės, pagal galimybes.
Ar jaučiatės dalimi istorijos? Dalimi tos delegacijos, kuri taip ir neišvyko į olimpiadą?
B. Virbalytė: Keisti metai. Buvome Australijoje, kai ją siaubė nematyti gaisrai. Tada girdėjome, kad kažkur Kinijoje kažkoks virusas užsiveisė. Bet tada tai atrodė taip tolima, kad nesureikšminome. Tokijo atšaukimas atrodė kaip kažkoks košmaras, kuriam nelemta išsipildyti, o dabar turime štai ką. Taip, esame dalis istorijos, reikia susigyventi su niekada nepatirta patirtimi. Atrodo dvidešimt metų sportuoji, kiekvieni metai yra vienodi. O pastaruosius du viskas vyksta ne pagal planą. Bet kartais gyvenime taip būna. Gal čia kažkas nori parodyti, kad truputį laikas visiems sustoti.
D. Zagainova: Norėčiau būti dalis tos delegacijos, kuri išvyko į olimpiadą. Dabar esu dalis tos neišvykusios, tai gal bus dvi istorijos (nusijuokia).
S. Ritter: Nebuvau apie tai susimąstęs, bet turbūt taip, šios olimpinės žaidynės įeis į istoriją, kaip vykusios kitaip. Nepagalvojau, kad esu istorijos dalis. Yra svarbesnių dalykų pasaulyje, nei olimpinės žaidynės, tai susireikšminti čia nederėtų.
J. Kinderis: Taip, net susimąstau, ką mes čia visi prisidirbome. Tai kaip ženklas iš niekur – kodėl taip nutiko? Visas pasaulis sustojo, viskas sustojo, negali ne tik į lauką išeiti, bet net ir tėvų deramai aplankyti. Tai istorinis įvykis, tokie dalykai nebus greitai pamiršti.
J. Bernotas: Kiekvienas dalyvis kiekvienoje olimpiadoje dalyvaujantis įeina į jos istoriją. Toks įvykis ne kas kiekvienus ketverius metus nutinka, tai tikrai esi dalis istorijos. Bet žinote, toks gyvenimas, nieko nepakeisi.
Sportininkas yra ledkalnio viršūnė. Kaip dabar laikosi jūsų komandos, treneriai, visi, kas padeda?
B. Virbalytė: Sportiniame ėjime didelės komandos nereikia. Bet liūdna tai, kad šiemet nebeturėsime jokių varžybų. Šie metai man yra apsisprendimo metai. Dabar jau žinau, kad piką reiks pasiekti kiek vėliau. Man galbūt tai į naudą, nes buvau patyrusi traumą, kurios padarinius jaučiu iki dabar. Manau, kad būtent kitais metais būsiu geriausios savo formos. Dabar turiu daugiau laiko pasiruošti, daugiau laiko pasiekti tokią formą, kuri leistų judėti ir dar toliau.
D. Zagainova: Aš manau, kad tai stipriai liečia ne tik tuos žmones, kurie dirba su sportininkais, o absoliučiai visą sporto bendruomenę. Sunku net būtų išvardinti visus žmones, kurie prisideda, kad rezultatas būtų toks, koks yra. Tai juk ir finansai, ir treniruotės, ir palaikymas, ir atsistatymas. Yra aibė dedamųjų, kad būtume geriausioje savo formoje.
S. Ritter: Žinoma, treneriai ne ką mažiau pastangų ir darbo deda į rezultatą. Čia ne tik darbas, čia ir didelės viltys, dideli lūkesčiai. Treneriams irgi yra apmaudu, neabejoju. Būtina paminėti, kad ne tik treneris ir sportininkas sudaro komandą – už mūsų stovi didžiulė komanda, kuriai tai irgi skaudu.
J. Kinderis: Sportas yra tik maža dalelė viso pasaulio. Mes, aišku, pripratę prie daug dėmesio, mėgstame, kad mes būtume dėmesio centre, ypač kai laimime. Kai tokie dalykai vyksta, tai susimąstai, kad sportas vis dėlto nėra gyvybės ir mirties klausimas. Galima pabūti be olimpiados, be sporto. Kai kalba eina apie sveikatą ir gyvybę, tai sportas net ir man pačiam nebėra numeris vienas.
J. Bernotas: Vienareikšmiškai visų sveikata yra pirmoje vietoje, o antroje vietoje olimpinės žaidynės. Jos juk nėra atšauktos, tiesiog atidėtos, tai yra geriausias sprendimas visiems.
Į kokią vietą šių metų olimpiadoje buvote nusitaikę?
B. Virbalytė: Neabejoju, kad su tokiu rezultatu (kaip geriausias asmeninis rezultatas – aut. past.) būčiau geriausiųjų aštuntuke. Rezultatai Tokijuje gali būti žemesni, nes ten karšta. Finišo laikas skiriasi kiekvienose varžybose. Bet savo jėgomis aš pasitikiu visada.
D. Zagainova: Apie skaičius kalbėti nenoriu, bet man svarbiausia yra siekti asmeninių rezultatų. Jei žinau, kad parodžiau geriausią, ką galiu, reiškia padariau viską. Vieta juk visada vėliau paaiškėja, svarbu koncentruotis į geriausią pasirodymą sektoriuje. O svarbiausia yra perlipti save ir sau parodyti, kad gali vis daugiau.
S. Ritter: Niekada į varžybas nevažiuoji be tikslų. Labai sunku spėti, kur gali būti tarp kitų sportininkų. Aišku, žinai treniruočių laikus, žinai savo greitį, bet yra daug dedamųjų pačiose varžybose. Žinau tik tiek, kad tikslai pačiam sau yra, buvo ir bus patys aukščiausi.
J. Kinderis: Man tai trečios olimpinės žaidynės, tai noras buvo pasirodyti geriausiai. Rio olimpiadoje turėjau daug problemų su žirgu, tai norėjau pagerinti savo rezultatą. Galimybes tam turėjau pakankamai neblogas. Simboliška būtų į pabaigą karjeros pasiekti geriausią rezultatą ir tada baigti.
J. Bernotas: Medalis. Žinote koks? Spalvotas (juokiasi).
Kokia kita olimpinė sporto šaka jums yra arčiausiai širdies?
B. Virbalytė: Net nežinau, vienos sporto šakos neišskirčiau. Esu lengvosios atletikos fanė, mėgstu stebėti. Bet ir šiuolaikinė penkiakovė, irklavimas, plaukimas. Ten dalyvauja mano draugai, tai visos, kuriose mes esame stiprūs, teikia stiprų malonumą. Sergu už visą Lietuvos komandą.
D. Zagainova: Kai žiūri, viskas atrodo įdomu, bet kai reikia atsakyti, tai vieną sunku išrinkti. Aišku, žiūriu krepšinį, plaukimą, beveik viską, kur yra lietuviai. Bet man labai patinka ir gimnastika, va, prisiminiau (šypsosi).
S. Ritter: Daug kas patinka, patinka ir žiemos sportai, pavyzdžiui, biatlonas. Mėgstu ir dviračius, tiek treką, tiek plentą. Šimto metrų bėgimas irgi yra unikalus, teko Londone gyvai stebėti.
J. Kinderis: Pirma mintis – triatlonas. Man visada šis sportas kėlė daug simpatijų, nes matau, kokio stiprumo ten sportininkai. Kaip penkiakovininkas jaučiu didelę pagarbą jiems.
J. Bernotas: Vienos šakos negaliu išskirti. Per televizorių tai krepšinį labiausiai mėgstu, bet kiekviena šaka, kurioje turime lietuvį, jau yra išskirtinė.
