1972 m. vasario 13 d. Kupiškio rajone gimęs V. Alekna profesionaliai sportavo daugiau nei 20 metų. Per savo ilgą karjerą jis iškovojo daugybę įsimintinų pergalių. Kaip pats yra minėjęs, nepaisant pergalių, už to slepiasi daug įdėto darbo ir bemiegių naktų.
Aukštą, gerai sudėtą vaikiną pamatę sporto treneriai iš pradžių jį matė kaip ieties metiką, tačiau jam asmeniškai prie širdies kur kas mieliau buvo diskas, kuris vėliau jo karjeroje skries rekordinius atstumus.
V. Alekna ir kaip sportininkas, ir kaip asmenybė formavosi tuo pačiu laiku kaip ir Lietuvos valstybė. Į Vilnių jis atvyko 1989 m. ir iš arti matė tuo metu vykstančius politinius reiškinius bei Lietuvos siekį būti laisvai.
Tačiau vos pilnametystės sulaukusiam jaunam sportininkui rūpėjo ne tik Lietuvos siekiai, bet ir įvykdyti sau užsibrėžtus tikslus. Kaip pripažįsta pats V. Alekna, sportuoti tuo metu nebuvo itin lengva, nes elementarios gyvenimo sąlygos buvo tokios, kad nuolat iškildavo nemažai iššūkių.
„Į Vilnių iš Panevėžio sporto mokyklos atvykau 1989 m. ir pakliuvau į visą įvykių verpetą, – kalbėdamas su portalu tv3.lt sakė buvęs sportininkas. – Nebuvo lengva, nes studijuojant reikėjo ir iš kažkur gauti pajamų, kadangi stipendijos užteko galbūt tik keliems pietums. Tada ir prasidėjo mano ir darbinis, ir sportininko kelias šalia. Tačiau, dabar žiūrint, tai man gal ir padėjo labiau subręsti, kai patirties semiesi iš įvairių gyvenimo sričių“.
202 cm. ūgio vaikinas puikiai suprasdamas, kad iš sportininko duonos vien tik neišgyvens 1994 m. pradėjo dirbti Vadovybės apsaugos departamente, kur bemaž dvidešimt metų dirbo bei saugojo svarbiausius valstybės asmenis.
Studijuodamas tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute talentingas sportininkas gana greitai ėmė gerinti savo rezultatus ir jau po keletos metų pirmą sykį varžybų užsienyje metu diską nusviedė daugiau nei 60 metrų.
V. Alekna per savo įspūdingą karjerą yra net penkis kartus dalyvavęs olimpinėse žaidynėse. Savo sąskaitoje jis turi du aukso (Sidnėjuje ir Atėnuose) ir vieną bronzos medalį, kurį iškovojo Pekine 2008 metais.
Prie viso to dar galima pridėti du aukso ir du sidabro medalius pasaulio čempionatuose, visų prabų medalius Europos čempionatuose.
Pokalbio metu su tv3.lt paklausus, ar pirmosios žaidynės 1995 m. Atlantoje tuomet 24 metų vaikinui buvo debiutas, kurio metu norėjo tik „apsižvalgyti“, V. Alekna tik nusišypsojo: „Oj ne, tada jau buvau ambicingas, pasitikėjau savimi ir tikrai į tą olimpiadą važiavau su mintimi, kad galiu užlipti ant prizinininkų trejeto pakylos“.
V. Aleknai trūko nedaug – vos 50 cm iki bronzos, tačiau, deja, galutinėje rikiuotėje jis liko penktas. Tuomet Lietuva jau turėjo vieną olimpinį čempioną, nes 1992 m. Barselonoje aukso medalį disko metimo rungtyje iškovojo legendinis Romas Ubartas.
Tačiau nežinia, ar daug kas galvojo, kad netrukus Lietuvos sporto padangėje ir toje pačioje disko metimo rungtyje mūsų maža šalis turės dar vieną ryškią pasaulinio lygio figūrą.
Kuklus, gerai sudėtas vaikinas diską prisijaukino tiek, kad bėgant metams gerėjo ir rezultatai, pildėsi ir apdovanojimų kraitis. Nuo sidabro pasaulio čempionate iki bronzos Europos pirmenybėse 1998 metais.
V. Alekna pasižymėjo ne tik pergalėmis aikštėje, bet ir už jos ribų. Naujojo tūkstantmečio, 2000-ieji, metai paženklinti ne tik pirmuoju titulu olimpiadoje, bet ir šeimoje – V. Alekna vedė, o tais pačiais metais tapo ir tėčiu.
Be visa ko, tų metų Lietuvos lengvosios atletikos čempionate jo mestas diskas nuskriejo net 73,88 cm. Tai ne tik Lietuvos rekordas, bet ir antras geriausias metimas istorijoje.
„Tie (2000-ieji,– aut. past) buvo mano brandos metai, sakyčiau netgi lūžio. Nors tų metų pradžioje viskas klojosi taip, kad ir visa karjera galėjo pasisukti visai kita linkme“,– tikino V. Alekna.
Dukart olimpinis čempionas omenyje turėjo vos kelis mėnesius prieš 2000 m. vasaros žaidynių startą Sidnėjuje patirtą kelio traumą, kuri nejuokais išgąsdino patį sportininką ir apie kurios egzistavimą ne tik kad nežinojo pagrindiniai varžovai, bet netgi ir daugelis Lietuvos sporto funkcionierių.
Šiuo metu tituluočiausias Lietuvos olimpietis užsiima kardinaliai kita veikla. Jau antrąją kadenciją jis sportininko aprangą yra iškeitęs į kostiumą ir yra Lietuvos Respublikos Seimo narys.
Apie įsimintiniausias pergales, traumą, galėjusią lemtį jo karjerą, ilgus dešimtmečius trukusią įspūdingo karjerą ir galimą Aleknų šeimos pamainą žaidynėse buvęs sportininkas kalbėjosi su portalu tv3.lt
Plačiau – interviu.
Virglijau, Jūs esate užsiminęs, kad pirmieji jūsų treneriai net nebuvo disko metimo treneriai. Galima sakyti, kad tai Jums buvo pliusas, kad jie per daug neįspraudė Jūsų į tam tikrus rėmus?
Taip. Mano pirmi treneriai buvo ieties metimo ir sunkumo kilnojimo specialistai. Iš pirmo tarsi iš manęs norėjo nulipdyti ieties metiką, bet nekoks buvau ieties metikas. Taip gavosi, kad paėmiau į rankas diską ir jau tada jo nebepaleidau. Tai jie kaip mokėjo, taip ir mokė mane. Aišku, pradmenis man suteikė, išmokė tų elementarių dalykų, bet labai daug ko teko mokytis pačiam.
Aš mokydamasis dar Panevėžio sporto mokykloje norėjau tuo metu pakliūti pas garsų trenerį Vytautą Jarą, kuris treniravo tada Romą Ubartą, bet nepavyko. Tai taip ir klojosi viskas, kad daug ką teko išmokti pačiam, gal todėl mano metimo technika yra kitokia, nei to paties R. Ubarto ar kitų Lietuvos disko metikų. Tokia netipiška technika, nes maniškė buvo labiau pagrįsta greičiu ir dinamika.
Jūsų, kaip sportininko, karjeros pradžia sutapo su laiku, kai formavosi ir pati Lietuvos valstybė. Kaip tada buvo sunku ir kokios sąlygos buvo talentingam sportininkui, kuris nori tobulėti?
Į Vilnių iš Panevėžio sporto mokyklos atvykau 1989 m. ir pakliuvau į visą įvykių verpetą. Stebėjau iš arti visus procesus, pirmuosius nepriklausomos mūsų valstybės žingsnius. Treniruotis nebuvo paprasta. Vis dar buvo senosios sporto mokyklos, bazės, kurių stovis nebuvo geriausias. Ilgą laiką jo taip ir stovėjo, padėti ėmė kiek blogėti, o, kaip sportininkui, kaip tik norisi kad viskas labiau eitų į priekį.
Nebuvo lengva, nes studijuojant reikėjo ir iš kažkur gauti pajamų. Gaunamos stipendijos užteko galbūt tik keliems pietums. Tada ir prasidėjo mano ir darbinis, ir sportininko kelias šalia. Pradėjau dirbti Valstybės apsaugos departamente, tad buvau toks netradicinis sportininkas.
Tačiau, dabar žiūrint, tai man gal ir padėjo labiau subręsti, kai patirties semiesi iš įvairių gyvenimo sričių.
Jūsų karjerą galima pavadinti nuolatiniu kilimu į viršų. Rezultatai gerėjo, diskas skriejo vis toliau, galiausiai pavyko iškovoti bilietą į 1996 m. Atlantos žaidynes. Į jas važiavote kaip debiutantas, kokius tikslus sau kėlėte? Ar „apsižiūrėti“, ar jau buvote nusitaikęs į medalį?
Tai buvo mano debiutas, bet, nepaisant to, ten tikrai vykau su ambicijomis. Nes jaučiausi gerai, mačiau, kad diskas skriejo toli, gavlvojau, jog esu pasirengęs. Tačiau patirties stoka gal ir sutrukdė pasirodyti geriau. Nors dabar, kai pasižiūri, iki bronzos tada trūko maždaug 50 cm. Tai nėra daug, bet vis vien likau penktas.
Ar suklysiu pasakydamas, kad turbūt įsimintiniausi Jūsų karjeros metai buvo 2000-ieji?
Tai buvo mano brandos metai, sakyčiau netgi lūžio. Nors tų metų pradžioje viskas klojosi taip, kad ir visa karjera galėjo pasisukti visai kita linkme.
Ar turite omenyje prieš pat olimpiadą patirtą traumą, apie kurią net nedaug kas žinojo?
Taip. Situacija tikrai buvo gana liūdna. Treniruotės metu nikstelėjau ir pajutau traškesį kelyje, iškart didelis skausmas. Tada buvau geroje formoje, diskas skrieja 73 m., netoli žaidynės, o štai čia tokia skausminga trauma. Negalėjau kurį laiką ir kojos priminti. Pakalbėjome su gydytojais, tai jų verdiktas buvo toks, kad be operacijos čia niekaip. Bet tada, aišku, jau būtų man nuplaukusios žaidynės... Iki jų buvo likę gal pusantro mėnesio.
Tai, nepaisant skausmo, toliau tęsėte pasiruošimą?
Taip, bintavau koją, stengdavausi smarkiai jos neminti, teko ir įtvarus dėti. Stengdavausi kuo mažiau judėti. Gerai tiek, kad buvo kairys kelis, tai didesnis spaudimas vis dėlto vis vien tenka dešiniajam. Tai ji liko tokia pati stipri.
Po 3-4 dienų per treniruotę numečiau diską, o šis skriejo vos 60 metrų.. Žinote, kai neseniai meti 73 m., o čia staiga štai toks skirtumas į neigiamą pusę. Tai buvo sunku. Tačiau dirbome, bandėme gydytis visais būdais, vykau į varžybas, nes maniau, kad ateis žaidynės ir teks prisitaikyti, kentėti, nes jei būčiau nesportavęs ilgesnį laiką tai fizinės kondicijos tiesiog dingtų.
Nepaisant traumos, Sidnėjus jums susiklostė labai gerai. Pirmas bandymas ne itin sėkmingas, bet paskui įsivažiavote ir penktu pasiekėte tokį rezultatą, kurio buvo gana olimpiniam auksui.
Kažkaip pavyko. Tie metai buvo sunkūs, pamenu, džiaugiausi, kad pagaliau jie baigėsi su tokiu rezultatu. Po to aš iškart išvykau į Helsinkį, kur buvo atlikta kelio operacija. Pamenu, kai mūsų olimpiečiai grįžo jau namo švęsti, aš tada su ramentais vaikščiojau. Nelabai tada rūpėjo šventimas (šypsosi, – aut. past.).
Jūsų karjera paskui žaibiškai kilo į viršų. Sidabras Europos čempionate, auksas pasaulio čempionate Paryžiuje, kol galiausiai dar vienerios olimpinės žaidynės, šįsyk Atėnuose. Ir ten įdomus nutikimas su tuometiniu pagrindiniu Jūsų varžovu Robertu Fazekašu. Jis diską nusviedė toliau už jus, laimėjo auksą, bet paskui buvo diskvalifikuotas dopingo kontrolierių. Pamenate tą situaciją?
Labai gerai pamenu. Įtarimų jo atžvilgiu buvo ir anksčiau. Keletą metų atgal jau matėsi, kad jis labai toli meta diską, net per toli. Vis vien su patirtimi pažįsti varžovus ir jauti, ir matai, kiek jis gali numesti.
O pagal jo ir fizinius duomenis netikėjau, kad diskas gali skrieti tiek toli. Paskui Atėnuose ir išaiškėjo viskas. Pasirodo, jis naudojo draudžiamus preparatus, bandė keisti šlapimo mėginius, bet buvo sugautas.
Disko metimas sporto šaka, kur viskas ne tik priklauso kartais nuo milimetrų, bet ir kaip išdėliosi savo bandymus. Pasaulio čempionate Helsinkyje Jūs estą Gerdą Kanterį įveikėte paskutiniu bandymu, kai tribūnuose jį palaikė būrys estų sirgalių, kuriems kelias iki Helsinkio gana artimas. Pamenate tas varžybas?
Tada jau buvau dukart olimpinis čempionatas tai patirties man netrūko. Ir į tą čempionatą važiavau kaip vienas favoritų. Taip gavosi, kad viską teko spręsti paskutiniu metimu. Pamenu, kaip išleidau diską, mačiau, kad jis skrieja gerai, gera trajektorija. Ovacijos kilo, stadionas tikrai buvo pilnas.
Tai vienas tų metimų, kurio kartojimą ir dabar pasižiūriu. Ne tik dėl aplinkybių, bet ir dėl pačios technikos. Tas auksas buvo vienas įsimintiniausių pagal tai, kaip pačios varžybos klostėsi. Čia panašiai kaip krepšinyje tritaškį paskutinę sekundę įmestum. Pasitaiko, bet retai.
Kartu su fizine forma neatsiejama dalis yra ir psichologinis pasiruošimas. Dabar tai tampa mažesniu tabu, o ar anksčiau, pavyzdžiui, Jūs pats, kreipėte į tai didelį dėmesį, bandėte kalbėtis su specialistais, kurie padėtų gerinti psichologinį pasiruošimą?
Aš esu iš tų uždarų žmonių. Tad ir problemas dažniausiai spręsdavau pats. Gal tada kažkiek lengviau buvo dėl to, kad nebuvo interneto, ar jo galia buvo menkesnė, socialiniai tinklai dar nebuvo tokie, kokie dabar. Tad spaudimo mažiau.
Tada daugiau mažiau buvo tik spauda. Tad imi ir neskaitai, nežiūri televizijos. Aš stengdavausi bendrauti su kuo mažiau žmonių, kurie klaustų „tai kada auksas, bus auksas?“. Nei vienam sportininkui tokios temos, kurios liečiamos net nesant varžyboms, nėra į naudą.
Pas mus ir šeimoje apie sportą praktiškai visiškai nebuvo kalbama. Tai buvo tarsi neliečiama tema O dabar, manau, sportininkams sunkiau, spaudimo daugiau, bet irgi galima susitvarkyti. Pakeiti telefoną į mygtukinį (juokiasi,– aut. past.), atsiriboji nuo visų, interneto ar pan. Arba nuvažiuoji į stovyklą bent keletui savaičių, kur be treniruočių nebent knygą pasiimi ar filmą pažiūri, bet stengiesi atsiriboti nuo kitko.
Sportininko gyvenimas gana užimtas. Gana anksti sukūrėte ir šeimą. Ar Virgilijus Alekna turėjo kokių hobių ar pomėgių, kurie jam padėjo sportininko karjeroje pabėgti nuo tų minčių, pailsėti?
Buvo knygos, bet pagrinde važiuojant į stovyklas. Dvi ar tris paimdavau visada. Bet aš stengdavausi daugiau būti su šeima, nes stovyklos vis vien daugiau būdavo užsienyje, tai jų nematai kurį laiką. Pasiilgsti. Tai tokie ir hobiai.
Kalbant apie Pekino žaidynes 2008 m. Pats esate užsiminęs, kad tada jau pajautėte, kad į sceną žengia gana daug pajėgių varžovų. Tada jautėte, kad jūs esate tas taikinys numeris vienas?
Taip, tai kartu su vengru dar buvo vokietis Larsas Riedelis, jis penkiskart pasaulio čempionas, auksą laimėjo ir Atlantoje. Aš gal disko metime pakeičiau jį, nes mes kovojome vienas su kitu, paskui aš jį įveikiau ir tarsi užėmiau jo vietą.
Su mano atėjimu kartelė, manau, pakilo. Nes buvo nemažai varžybų, kai diską numečiau 69-70 m., tad varžovams tai buvo naujas tikslas. Štai Atlantoje R. Ubartas auksą laimėjo su 65 m., o paskui jau tikrai reikėjo mesti arti 69 ir daugiau, norint būti tarp pretendentų laimėti.
Tad natūraliai gavosi, kad tada jau varžovai nusitaikė į mane, kartais ir įveikdavo (juokiasi,– aut. past.)
2012 m. Londone likote ketvirtas. Jums tuo metu jau buvo 40 metų. Po tų žaidynių pagalvojote, kad jau gal laikas baigti karjerą ar ir prieš tai buvo minčių?
Rezultatų dar buvo neblogų, bet traumos kankino. Tada jau pajaučiau, kad ir organizmas ėmė priminti, kad nesu jaunuolis. Tą pajaučiau jau, sakyčiau, 2007 m. Osakoje, kur vyko pasaulio čempionatas.
Pekino žaidynėse buvo bronza, nors tikėjausi geriau. Po to keletą metų buvo labai banguoti. O, kai suėjo 40, buvo mintys, gal gana? Gaila, kad Londono žaidynėse visko vainikuoti nepavyko medaliu. (V. Alekna liko ketvirtas,– aut. past.)
Kiekvienas sportininkas tikrai sau kelia tam tikrus tikslus, svajoja apie kažką, būti kažkuo. Bet ar jaunas V. Alekna pradėjęs mėtyti diską kada nors įsivaizdavo, kad baigęs karjerą jis bus tituluočiausias Lietuvos olimpietis?
Tikrai ne.. Aš pamenu, kad visada sau keldavau ne olimpinio ciklo tikslus, o sezono, metų. Net nenumanau, kaip man tas pavyko.
Jūsų profesionalaus atleto karjera truko daugiau nei du dešimtmečius. Tai yra didelė dalis gyvenimo. O juk sportininkui disciplina, plano laikymasis yra žūtbūniai dalykai. Kaip Jums sekdavosi kovoti su tam tikromis pagundomis ar disciplinos, motyvacijos trūkumu?
Priklauso nuo žmogaus. Mano atveju buvo taip, kad aš anksti supratau, kad jei nori pasiekti maksimumą turi daryti viską, kas padės tau tai padaryti. Svarbu išsikelti tikslą. Tų niuansų visada bus, bet padėjo mano charakteris ir susikaupimas.
Disko metimo varžybos vyksta stadiono viduryje. Teko stebėti ir Jūsų metimus, ir tiesiog varžybas. Užkliuvo tai, kad kiekvienas disko metikas ruošiasi kitaip. Vienas atitolęs nuo kitų sėdi ramiai kampe, kitas gi su ausinėmis muzikos veikiausiai klauso, trečias kaip tik bando kalbinti kitus. Teko patirti, kad varžovai bando kartais ir specialiai išmušti iš vėžių?
Būdavo žaidimų, įvairių situacijų, kai siekdavo sau naudos, galbūt išmušti varžovą iš vėžių. Bet, kaip minėjau, labai padeda patirtis. Per pirmas žaidynes gal kitaip, bet paskui dalyvauji aukšto rango varžybose ir matai, kas ko siekia. Bet aš stengdavausi susitelkti ties savimi, kartais aplinką patyrinėti.
Nes geriausias vaistas prieš visus žaidimus yra geras metimas, ypač pirmasis. Berods pasaulio čempionate Paryžiuje 2003 m. pirmu bandymu jau numečiau 69,69 cm., tad tada R. Fazekašas ir beveik iškart nurimo, negalėjo pagerinti rezultato.
Karjerą oficialiai baigėte 2014 m. Prieš tai bandėte tapti LTOK prezidentu, 2016 m. tapote Seimo nariu, paskui buvote perrinktas. Kurią aprangą, Seimo nario (kostiumą, – aut. past.) ar sportininko dėvėti lengviau?
(Šypsosi, – aut. past.). Oj, geras klausimas. Žinokit, visi sportininkai, kurie daugybę metų praleido varžybose, dalyvavo visur jums pasakys, kad tas laikas buvo geriausias ir sunkiai pakeičiamas. Su mielu noru prisimeni tuos metus. Na, o dabar tiesiog kitas gyvenimo etapas.
Turite du sūnūs. Tiek Mykolas, tiek ir Martynas irgi bando sekti Jūsų pėdomis ir mėto diską, dalyvauja varžybose. Ar olimpinėse žaidynėse Paryžiuje po trijų metų galime išvysti dar bent vieną Aleknų šeimos atstovą sviedžiant diską?
Nežinau, nereikia spaudimo jiems daryti. Bet jie auga, tobulėja. Įrankis irgi skrieja vis toliau. Turi šansų, jei įdės darbo, įvykdys normatyvus. Aš tikrai per daug nesikišu, turi gerą trenerį, jau dalyvauja varžybose. O kaip bus tikrai neaišku, gal pasiseks (šypsosi, – aut. past.)
Kalbant apie Tokijų, ten turėsime Lietuvos atstovą disko metimo sektoriuje Andrių Gudžių. Kaip vertinate jo šansus iškovoti medalį?
Andrius yra vienas ryškiausių favoritų. Neabejotinai, čia nėra ko išradinėti. Turi patirties, titulų, galimybių tikrai pasirodyti puikiai. Aišku, dar šiek tiek laiko yra, bet jis ten važiuoja kaip vienas favoritų.
Ačiū už pokalbį.
