„Didžiuojuosi, kad esu sportininkė. Man patinka, kad sportuoju ir turiu tikslą. Juk aš iš to ir duoną valgau, ir man niekas nevadovauja. Dirbu ne ofise, esu pati sau gamtoje“, - tai daugiau negu prieš metus man pasakyti maratonininkės Dianos Lobačevskės žodžiai.
Ar per tuos metus kas nors pasikeitė? Taip.
Susitikimo vietos, sakoma, pakeisti neįmanoma. Šįkart vėl susitikome Vingio parke. Ten, kur maratonininkė praleisdavo daugiausiai laiko prieš metus.
„Žinok, Mindaugas labai užsiėmęs, niekaip nesigauna su juo susitarti. Štai ką reiškia gyventi su super žvaigžde“, - telefonu pasakė Diana, kai pabandžiau prisiprašyti, kad į interviu atvyktų ir jos gyvenimo vyras irkluotojas Mindaugas Griškonis.
Sutarėme, kad pabandysime dar kartą įkalbinti Europos čempioną. Jau po kelių minučių Diana pranešė, kad viskas sutarta. Su fotografu nieko nelaukdami nurūkome į Vingio parką.
Porą atpažinome iš tolo, mano veidą papuošė šypsena. Nors tai nuskambės nelabai vyriškai, bet Mindaugui tinka tėvo vaidmuo: į pokalbį šeima atvyko sūpuodami savo mažąją Atėnę. „Ką čia sugalvojai?“ - paklausė manęs Mindaugas sūpuodamas mažylę. Ir mes pradėjome pokalbį.
– Kuo pasikeitė gyvenimas atsiradus mažam stebuklui namuose?
Diana Lobačevskė (D. L.): Viskas labai pasikeitė...
Mindaugas Griškonis (M. G.): Geriau aš pašnekėsiu. Mano gyvenimas nelabai kuo pasikeitė: sportuoju, dirbu. Dianai jis pasikeitė labiau. Man mažai kuo pasikeitė.
– Pasikeitė: jau dabar stovi su vežimu vidury Vingio parko.
M. G.: Tai nėra labai sudėtinga (šypsosi). Sudėtingiau yra Dianai kelti naktimis, maitinti, perrenginėti, žiūrėti. Man yra kur kas paprasčiau.
– Diana, ar Mindaugas atsakingai žiūri į tėvelio vaidmenį?
D. L.: Taip, jis dirba, sportuoja, o aš mėgaujuosi motinyste. Dėl to, aš perimu daugelį rūpesčių. Kartais pareikalauju daugiau jo dėmesio vaikeliui, bet laukiame, kada pasibaigs jo sezonas. Žadėjo perimti viską į savo rankas.
M. G.: Čia ji kažką meluoja. Žinoma, aš stengsiuosi labiau. Turėsiu kur kas daugiau laisvo laiko.
– Diana informavo, kad esi nuolat užsiėmęs ir sužvaigždėjęs...
M. G.: Tai ji netgi mums keliaujant į interviu man sakė, kad esu sužvaigždėjęs. Čia jos žodžiai (juokiasi). Aš tiesiog turiu labai daug veiklos be sporto. Mano kolegoms sportininkams yra kiek paprasčiau – po rytinės treniruotės jie eina pietų miego. Aš tuo metu lekiu į Vilnių iš Trakų, dirbu iki 16 valandos, vėl lekiu į Trakus. O visi kiti per pietus būna pailsėję, į vakarinę treniruotę ateina žvalūs. Aš ateinu su kvadratine galva. Vakare lekiu namo. Gyvenu labai įtemptai.
D. L.: Mindaugo gyvenimo būdas nepasikeitė. Jis ir anksčiau buvo toks veiklus. Mano gyvenimas pasikeitė kur kas labiau, tačiau negalėčiau pasakyti, kad man yra labai sunku. Labai džiaugiuosi kiekviena minute, man nėra sunku ją auginti. Nesitreniruoju tiek, kiek anksčiau. Dabar išbėgu tik vieną kartą per dieną, kai reikės atsakingiau žiūrėti į sportus, galbūt, bus sunkiau. O dabar man viskas easy.
– Diana, daugelis nustebo, kad iškart po gimdymo jau matė tave su sportiniais bateliais.
D. L.: Niekas net nepastebėjo, kad pagimdžiau, ar ne? Svarbiausia, kad aš gerai jaučiasi. Ko man sėdėti namuose, jeigu noriu išbėgti pabėgioti? Aš ir bėgau. Aš nieko neklausiau. Visi mane peikė, kai bėgiodavau nėščia, - visiems juk neįtiksi. Aš darau tai, ką noriu daryti.
– Šeimoje dažnos kalbos apie sportą?
M. G.: Daugiausiai ir kalbamės apie sportą.
D. L.: Kiekvieną kartą vienas kito pasiklausiame, kaip jaučiamės po treniruotės.
– Kokį patarimą dažniausiai išgirstate vienas iš kito?
M. G.: Pailsėk.
D. L.: Tikrai taip (juokiasi).
M. G.: Kiekvieną rytą keliuosi septintą, einu miegoti 23 val. man nėra jokio skirtumo, ar ketvirtadienis, ar sekmadienis. Nejaučiu, kada būna sekmadienis. Tikrai gyvenu labai griežtu režimu.
- Vaikelis netrukdo išsimiegoti?
D. L.: Jam tikrai netrukdo. Ir man netrukdo, nes ji, praktiškai, miega visą naktį. O Mindaugui tikrai netrukdo. Jis miega kaip karalius.
M. G.: Tik vaikeliui gimus miegojau kartu viename kambaryje, tačiau po savaitės pastebėjau, kad nepatempiu, prie vairo vos neužmigdavau. Pavargdavau, neišsimiegodavau. Mane Diana išsiuntė į kitą kambarį, gyvenu „ant sofos“.
– Mindaugas dažnai taip skundžiasi?
D. L.: Ne, nesiskundžia, jis yra labai laimingas.
M. G.: Ji tik pyksta, kad vaikeliui skiriu mažai dėmesio (juokiasi).
D. L.: Tiesą pasakius, laukiu jo sugrįžtant nuo tos sofos. Noriu, kad po sezono sugrįžtų į mūsų kambarį (juokiasi). Bet manau, kad jam visai gerai ten, jeigu išsimiega.
– Kaip sofa, Mindaugai?
M. G.: Iš pradžių labai skaudėdavo nugarą, bet jau pripratau. Mano sezonas baigsis rugpjūčio 31 dieną, tada imsiuosi tėvo pareigų.
– Kaip jas įsivaizduoji?
M. G.: Įsivaizduoju, kad galėsiu išleisti Dianą pabėgioti dažniau. Nes dabar visa buitinė našta tenka Dianai. Namie būnu tik vakarais. Ji viskuo rūpinasi. Tikiuosi, kad turėdamas daugiau laisvo laiko, galėsiu Dianą išleisti į parduotuvę...
D. L.: Į klubą galės išleisti (juokiasi).
M. G.: Sporto...
– Diana, ar jau turi noro grįžti į tikrąsias sportines vėžes?
D. L.: Trūksta sportinės rutinos, bet nejaučiu širdgėlos, kad kažką praleidau. Viskam yra savo laikas. Nenoriu per anksti grįžti į sportą. Man nesinori visas savo paskutines jėgas išeikvoti sportui. Noriu skirti daugiau dėmesio savo dukrytei. Žinau, kas manęs laukia kitais metais, todėl kiekvieną savo laisvą minutę skirsiu tik jai, o ne sportui. Jis dabar tėra malonumas, o po to bus matyti.
– Kas yra žaviausia dabartinėje motinystės stadijoje?
D. L.: Man viskas yra žavu. Ji juokiasi, krykštauja, sujuda – man viskas patinka. Absoliučiai viskas. Aš jos netgi pasiilgstu per naktį, kol miegu. Prabundu anksčiau už ją ir laukiu, kada ji prabus. Žinai, yra sakoma, kad gimus vaikui, pajusi, kad niekada nesi mylėjęs. Aš taip pat jaučiuosi.
– Mindaugai, susimąstei, kas yra žavingiausia?
M. G.: Man labiausiai patinka, kai ji miega. Kai vaikas nemiega, jis reikalauja labai daug dėmesio. Negali nieko daryti: nei pavalgyti, nei pasidaryti pavalgyti. Jeigu Diana išbėga, o aš noriu pasigaminti valgyti, tai – be šansų. Juk būna dienų, kai pareini pavargęs ir nori tik pavalgyti... Vaikas rėkia, puodas bėga, sudėtinga.
– Patyrei šoką?
M. G.: Ne, neturiu tam laiko, nuolat bėgu, nuolat skamba telefonas. Buvau pripratęs, kad namai yra mano ramybės sala, o dabar namuose pailsėti sunku.
– Jau kalbėjote, kokią sporto šaką bandysite įbrukti: irklavimą ar bėgimą?
D. L.: Aišku, kad bėgimas (juokiasi).
M. G.: Geriau bėgimas negu irklavimas.
– Iš tavęs nesitikėjau to išgirsti.
M. G.: Bėgimas – moteriškesnė sporto šaka negu irklavimas. Rimtai.
– Bet turime Lietuvoje ir merginų irkluotojų.
D. L.: Turime ir boksininkių, tačiau tai nėra moteriška sporto šaka.
M. G.: Turime ir štangisčių.
D. L.: O, iš tiesų, niekas nežino, kas ji bus. Gal bus daktarė, mokslininkė ar dainininkė. Gal repuos (juokiasi). Niekas juk nežino. Gal atsisės į valtį – ir viskas – olimpinė čempionė.
M. G.: Drąsiai tu čia mąstai. Dianai niekada drąsos netrūko.
– Mindaugai, pačiam nėra apmaudu, kad dabar to laiko skiri gal per mažai. Net nepastebėsi, kaip užaugs dukra?
M. G.: Aš laukiu, kad ji užaugs (juokiasi). Dabar nieko negaliu pakeisti. Juk negaliu mesti sporto. Neverta mesti sporto, laikas eina, vaikas auga.
– Juk ir vežimo stumdymas, žiūrėk, neblogas sportas.
M. G.: Netrūktų tik pradėti bėgioti su vežimu po parką.
– O pats jau pradėjai bėgioti?
D. L.: Buvome kartą išbėgę. Po to karto, jis su manimi nenori bėgioti.
M. G.: Meluoja. Jai per sunku su manimi. Anksčiau bėgiodavome. Aš panašiu greičiu bėgu kaip ir ji per treniruotes. Nejuokauju.
D. L.: 5 kilometrus...
M. G.: Ne, bėgdavome ir po 10 ar 15 kilometrų. Žinoma, prieš metus bėgdavome kartu dažniau. Vasarą mažai bėgioju.
– Diana irkluoti bandė?
M. G.: Bandė, bet jai nelabai sekėsi klausyti patarimų...
D. L.: Sekėsi.
M. G.: Tu manęs neklausei.
D. L.: Bet man labai patiko. Vasarą pairkluoti labai faina. Bet neįsivaizduoju, kaip jie tai daro rudenį, kai šlapia ir šalta. Brrr... Geriau bėgioti.
M. G.: Kartais irkluojame ir spaudžiant šaltukui, tada būna sunku.
– Tu vėl skundiesi.
M. G.: Mano prigimtis gal tokia. Nori kažko optimistiško? Oras blogas (juokiasi). Viskas blogai: kiaulių maras, ligos žmones puola, Vladimiras Putinas mane nervuoja.
– Jūs pasiskirstėte vaidmenimis: optimistė ir pesimistas?
D. L.: Ne, jis čia vaidina.
M. G.: Tiesiog esu kiek pavargęs (šypsosi).
