27-erių dviratininkas Tomas Vaitkus, atsisveikinęs su subyrėjusia „Astana“ ir tapęs legendinio amerikiečio Lance’o Armstrongo „Radio Shack“ nariu, ruošiasi priimti naują iššūkį – būti lyderiu klasikinėse lenktynėse.
Pasibaigus sunkiam šių metų sezonui, T. Vaitkus trumpam sugrįžo pailsėti ir atgauti jėgas į Lietuvą. Sportininkas mielai sutiko su portalo „Balsas.lt“ žurnalistais pasidalinti mintimis apie savo pasiekimus ir ateinančiųjų metų tikslus.
– Tomai, kaip tu vertini savo pasirodymus dviračių lenktynėse šiais metais?
– Iš tikrųjų tai nelabai gerai, nes metai buvo nesėkmingi: daug traumų... O po jų, kai norisi kuo greičiau sugrįžti, ir išeina prisvilęs blynas.
Paskutinėse lenktynėse Belgijoje pajutau, kad jau kažką galiu, bet sezonas – jau į pabaigą...
– Kokios tai buvo lenktynės?
– „Franco-belge“, paskutinės daugiadienės lenktynės Belgijoje. Ir aš po jų – iš karto namo. Belgijoje gan neblogai sekėsi – buvau pabėgęs nuo grupės. Bet likus 7 km iki finišo mane pavijo, o vėliau jau nebefinišavau, nes kai būni pabėgęs,– atiduodi visas jėgas, kad tik atsilaikytum. Jei paveja, finiše jau be šansų ką nors padaryti.
– Šį sezoną patirtos traumos dar jaučiasi ar jau viskas gerai?
– Na, tie lūžiai tai nebesijaučia, bet, pavyzdžiui, buvau riešą stipriai susitrenkęs, tai ta trauma dar jaučiasi, jeigu būna ilgesni etapai ar sunkesnės trasos, kur reikia stotis iš balno, bėgėtis, stabdyti. Žodžiu, kur rankoms tenka daugiau apkrovų, tai tą vietą ima mausti.
– Kaip vertini Ignato Konovalovo pasirodymą Pasaulio čempionate Šveicarijoje?
– Labai gerai vertinčiau. Net ir su komandos treneriais šnekėjom apie Ignatą, ir su dviratininkais kai kuriais, tai daug kas nustebę buvo – ir direktoriai, ir „paruošėjai“ mūsų komandos, kad tik antri metai jis profesionalų sporte – o jau aukštus ir gerus rezultatus pelno!
– O dėl kokių priežasčių tu pats nedalyvavai Pasaulio čempionate? Sąrašuose jūs buvot dviese su Ignatu, o paskui liko tik jis vienas.
– Aš planavau važiuoti, bet nuvažiavau Amerikoj į lenktynes [„Tour of Missouri“,– Balsas.lt] ir su aklimatizacija blogai man buvo... Kiekvieną dieną vos ne kaip į katorgą reikėjo važiuot. Nei noro važiuot buvo, nei ką. Žemė su dangum maišosi, miegot nenori naktį, dieną – miegi... Sportininkams tokie dalykai labai jaučiasi.
– Išties, „Balsas.lt“ aprašė JAV vykusias „Tour of Missouri“ lenktynes. Tu pirmavai pirmuose 4 etapuose, o paskui iškritai ne tik iš 10-tuko, bet ir iš lenktynių.
– Pirmą dieną buvau pabėgęs, laimėjau vieną tarpinį finišą, gavau ten kažkiek sekundžių ir visas tas dienas buvau tarp lyderių. O paskiau atėjo lenktynės, kurioms ruošiausi,– individualios lenktynės. Galim sakyti, gal aš ar sudegiau, ar... nepataikiau su sportine forma. „Nugrybavau“ – galima sakyti tiesiai šviesiai. Paskiau jau mačiau, kad nesiseka iš tų nervų ar jau ten nežinau iš ko, dar ir posūkį vieną pravažiavau, spjoviau išvis...
– Mums, žurnalistams, labiau patinka aprašyti pergales, bet sporte visaip nutinka...
– Na, negali visą laiką laimėti...
– Kokioje šalyje tu daugiausiai laiko praleidi?
– Ispanijoje.
– Tuomet pakalbėkime apie Ispanijoje vykusias „Vuelta a España“ lenktynes. Dėl kokių priežasčių ar aplinkybių tu buvai išbrauktas iš „Vueltos“ dalyvių sąrašų? Ar tavo nušalinimas nuo „Vueltos“ nebuvo susijęs su tavo pasitraukimu iš „Astanos“? Nes vietoj tavęs išvažiavo Michaelis Shäras.
– Ne, jisai irgi turėjo važiuot. Ten svarbiausias klausimas buvo, ar važiuos Aleksandras Vinokurovas. Su komandos valdžia susitariau, kad jeigu Vinokurovas važiuos, tai aš nenoriu tada važiuot, nes ir dėl savęs norėjau kažką šiemet padaryt.
Galvojau, jeigu jisai nevažiuoja, galėsiu kažkaip vieną dieną etape pasirodyti. Paskiau, kai pasakė, kad važiuoja Vinokurovas, aš jau pasakiau – aš nenoriu važiuot ir ruošiuosi kitam sezonui. Kontraktas su „Radio Shack“ komanda jau buvo parašytas. Bandyta ir „patarti“, kad, pasirašęs kontraktą, aš lyg ir nebedalyvauju...
– Ar tu sekei „Vueltos“ lenktynes, gal tu žinai, kokios ten vyravo nuotaikos?
– Aišku, nes visi ten esam draugai, visi susirašom žinutėm ar susiskambinam, ar su treneriais, direktoriais. Vis tiek mes viską žinom, sekam. Ir tą patį Armstrongo „Twitter’į“, kur jisai sėdi, pastoviai rašo: maždaug, atsigėriau vieną ar du kavos puodukus, suvalgiau bulkutę, važiuoju į treniruotę...
– Prancūzijos spaudoje buvo pasirodę tokių vertinimų, kad „Vuelta“ yra beprarandanti savo vertę, lyginant su „Giro“ ir „Tour“, nes daugeliui dalyvių tėra kaip paskutinė treniruotė ar repeticija prieš Pasaulio čempionatą. Kokia apie tai būtų tavo nuomonė?
– Iš dalies gal ir yra toksai dalykas, bet vis tiek kai kažkas yra nusiteikęs toms lenktynėms ir ruošiasi, ir dirba iki galo, tai jie važiuoja ir iki galo. O kas ruošiasi Pasaulio čempionatui, jie, aišku, gali derinti ir iki pat galo važiuot. Bet aišku, kiekvienas turi savo pasiruošimo taktiką.
– Ar tu nemanai, kad Alejandro Valverde šių metų „Vueltoje“ tiesiog pasiėmė pergalę, kad kovot nebebuvo dėl ko, nes daugelis lenktynių lyderių ir favoritų pasitraukė.
– Na, negalima sakyt, kad paprasčiausiai jis pasiėmė tą pergalę. Nei vienose lenktynėse nėra taip – nei pas mėgėjus, čia bet kokiam sporte, nei jokiose lenktynėse ar rungtynėse. Tu ateini, maždaug, ir pasiimi... Nebent ateisi, pamokėsi kažkam,– o ten grupėj yra 200 žmonių, visiems neužmokėsi. Kiekvienas važiuoja su savo ambicijomis ir nėra taip.
– Ar po varžybų atšvenčiate kažkaip pergales komandoje?
– Tai aišku, būna, pasibaigia lenktynės, maždaug kaip – „sdelal delo, guliaj smelo“ (rus.). Visą laiką būna ir vakarėlis, kaip pvz., po „Vuelta a España“, komanda visa susirenka. Pvz., pernai buvo pas mūsų menedžerį namuose Ispanijoje ir vakarienė, ir virėjai suvažiavę geriausi... Na, tikrai, padarė tokį vakarą, kad jo...
Aišku, kada rezultatą padarai ir komanda patenkinta, tai visai negaila ir su draugais pašvęsti, ir atsipalaiduoti. Tuo labiau, kad „Vuelta a España“ jau maždaug į sezono pabaigą eina... Tik aišku, kada kažkam ruošiesi, tai negali jau taip labai stipriai atsipalaiduoti. Kaip ir visur, man atrodo, bet kokiam darbe.
– Šiemet tu dalyvavai Lenkijos lenktynėse „Tour de Pologne“. Kaip tu vertini lenktynių lygį, organizavimą? Ar tiesa, kad šios lenktynės įgauna vis daugiau populiarumo?
– Nustebino labai stipriai, nes aš buvau dalyvavęs 2007 metais ir šiemet,– tai pasikeitė labai stipriai. Pagerėjo organizacija, maitinimas, keliai ir visa kita, ką pripažįsta ir treneriai, ir dviratininkai. Su kuo šnekėjau, visi buvo nustebę. Sako, jog lenktynės šiemet organizuotos geriausiai būtent Lenkijoje.
Policija irgi padarė savo darbą – praktiškai nei vienam etape nebuvo nei vienos mašinos. Visi automobiliai buvo iš kelio išvalyti, nes prieš tai būdavo tokių, kad jeigu grupė važiuoja, ten, pvz., šoninis vėjas, tai visi po vieną įsitempę ir nematai, kas šalikelėj stovi. Visi prisispaudę, galima sakyti, prie pat kelkraščio ir nieko nematai. O jeigu greitis 60, gal net ir daugiau būna, jeigu šoninis pavėjui, tai vienas apvažiuoja, antras apvažiuoja, trečias pramiegojo ar pavargęs biškį daugiau, kaip sakant, užkandęs,– ir įleki į mašiną...
Šiemet nieko nieko nebuvo kely. Tai visi sakė, važiuosim į Lenkiją!
(Bus daugiau)
