Paskutinėje interviu portalui „Balsas.lt“ dalyje 27 metų dviratininkas Tomas Vaitkus atskleidžia didžiausius per karjerą patirtus kuriozus, savo pravardes, santykius su kelių policija, pinigus ir kitus intriguojančius dalykus.
– Ar turi pravardę?
– Turiu, net dvi: „Tank engine“ (liet. tanko variklis) ir Bob Marley. „Tank engine“ prilipo 2007 metais, kai dar važiavau „Discovery“ komandoje, nes buvo tokių lenktynių, kur dirbti reikėjo nuo pat starto iki pat finišo, ir visi buvo apakę: „Kaip tu taip gali?!“. Dėl to ir pavadino „Tank engine“.
O Bob Marley pavadino dėl to, kad pernai, tapęs Lietuvos čempionu, visus metus važinėjau vilkėdamas juodą aprangą su Lietuvos čempiono vėliava centre, kuri labai panaši į Jamaikos vėliavą. Dėl to ir praminė – Bob Marley arba Jamaikos čempionas (juokiasi).
– Kokį didžiausią greitį esi išvystęs dviračiu?
– Priklauso nuo to, kur važiuoji, – į kalną ar nuo kalno. Paskui automobilį esu greičiausiai važiavęs 129 km/val. Jausmas, aišku, nelabai koks. O nuo kalno tai yra buvę 119 km/val.
– Su kelių policija dėl to neturėjai problemų?
– Tai buvo sustabdę! Aš važiavau Klaipėdoje ir buvo labai vėjuota diena bei uraganinis vėjas. Taigi aš be problemų įsibėgėjau ir visas mašinas lenkiau antra eile. Paskui kažkaip girdžiu iš galo švyturėlius. Sustojau, privažiavo policininkai ir juokiasi: „Tai ką, Tomai, viršijai?“
– Tave pažino??
– Pažino, aišku!
– Geruoju baigėsi?
– O už ką ten bausi. Kelių eismo taisyklėse (KET) neparašyta, koks greitis leistinas važiuojant dviračiu.
– Kaip dažnai tenka keisti dviratį?
– Kai sulūžta, tada ir keiti (juokiasi). Aš turiu 7 dviračius ir visus kaitalioju kas kiek laiko. Per metus susidėvi apie 10 dviračių. Dviračių kaina svyruoja tarp 7–10 tūkst. eurų. Tad labai nesunku įsivaizduoti, koks turi būti komandos biudžetas, jeigu, pvz., komandoje yra 28 sportininkai ir kiekvienas turi apie 10 dviračių.
– Jeigu jau prakalbome apie pinigus, įdomu, ar krizė palietė dviračių sportą?
– Aišku, kad palietė. Girdėjau, kad italams kažkaip labai kirto per algas. Bet jeigu esi geras dviratininkas, turi vardą, tai atlyginimas nesumažės. Krizė palietė kiekvieną komandą.
– Ar gaunate kokias nors premijas už gerą pasirodymą?
– Taip, yra toks lenktynių premijų fondas. O šiaip tai priklauso nuo kontrakto sąlygų. Arba jeigu koks nors komandos lyderis, pvz., Contadoras, laimi, tai jis gali duoti nuo savęs. Gauni ne vien tik iš komandos, bet ir iš lyderių. Aišku, paskui dar prisideda ir pinigai už reklamą. Vieni turi kontraktą su batelių firma pasirašę, kiti su akinių, laikrodžių ir pan...
– Ar dviratininkų dienos režimas labai griežtas?
– Aišku, kada jau rimtai ruošiesi kažkam, tai tikrai reikia laikytis ir dietos, ir ilsėtis. Reikia saugoti save, nes kada tu esi geros formos, dažniausiai tada ir imuninė sistema yra susilpnėjusi ir labai lengvai ligos visos limpa prie tavęs. Tai turi saugotis pastoviai ir maitintis gerai,– turi nieko netrūkti.
– O kaip dviratininkams pavyksta atgauti jėgas, pvz., daugiadienėse lenktynėse, jeigu baigiasi vienas etapas ir rytoj jau kitas laukia?
– Tada jau yra ir masažai, ir dietos... Atgaivina – nori nenori. Nors nebesi toks pat po savaitės ar 10 dienų lenktynių, koks startavai. Niekados taip nebūna. Bet, nepaisant nuovargio, greitis lenktynėse – didėja.
Aišku, taip pagalvojus, jeigu per kalnų etapus sudegini, net būna, iki 9 tūkst. kalorijų, tai kaip jas atstatyti, kiek tų tortų reikia suvalgyti per vakarienę? O iš tikrųjų, tai užtenka: makaronų vieną-dvi porcijas suvalgei ir jau kitai dienai vėl esi pasiruošęs.
– Tai tik makaronus ir valgai?
– Aišku, kad ne. Yra ir kepsniai, ir žuvis... Nėra taip, kad vien makaronai, reikia juk ir baltymų.
– Bet bulvių tai turbūt privengi?
– Tiesa pasakius, vykstant daugiadienėms lenktynėms, galima šveisti viską, kas po ranka, nes viskas dega nori nenori!
– O kaip prieš svarbias varžybas miegasi? Nebūna nemigos?
– Blogai miegasi tik tiems, kas nepasiruošę ir kas labai nerimauja (juokiasi). Kažkoks jaudulys visą laiką yra, bet dažniausiai jaudiniesi pirmose sezono lenktynėse, nes nežinai, kaip pats žiemą pasiruošei ir kaip pasiruošė kiti. O kai startuoji, po truputį įsivažiuoji, pamatai, kas ką gali, pagaliau, žinai visą lenktynių scenarijų.
– Kiek dar planuoji tęsti dviračių karjerą?
– Kiek sveikata leis (juokiasi). Dabar dar leidžia. Jeigu neleistų, tai gal nebūčiau geriausioje pasaulio komandoje...
– Bet nesi suplanavęs, kiek metų?
– Iš kur čia gali žinoti? Žiūrėsiu – kol bus noro, kol sveikatos bus. Kai šiemet tokie metai buvo (tie trys lūžiai), tai buvo tokių minčių – gal jau kažkur pinigus investuot ar kažkokį verslą pradėti? Bet kaip tai padaryti? Pastoviai lenktynės, stovyklos, treniruotės – ne tas galvoj! Nebent turi patikimą žmogų, bet ir tai sunku viską suderinti. Be šansų praktiškai.
– Tai sėkmės tau ruošiantis ateinančiam sezonui ir linkime naujų pergalių!
– Ačiū jums!
Gediminas Inčiūra, Jurgita Čyvienė
* * *
Prieš tris savaites portalas „Balsas.lt“ pradėjo publikuoti išskirtinį interviu su 27-erių metų Lietuvos dviratininku Tomu Vaitkumi, kuris ateinantį sezoną važiuos garsaus amerikiečio Lance’o Armstrongo komandoje „RadioShack“.
Pirmoje dalyje T. Vaitkus įvertino praėjusį savo sezoną, pakomentavo jame patirtas traumas ir dviračių pasaulio užkulisius (kaip švenčiamos pergalės) ir t. t., o antrojoje atskleidė itin griežtos dopingo kontrolės reikalavimus, subyrėjusios žvaigždžių komandos „Astana“ virtuvę bei tai, kad L. Armstrongas, net ir būdamas 38 metų, dar ne vienam jaunuoliui nosį nušluostytų.
Trečioje dalyje T. Vaitkus kalbėjo apie nepelnytą kritiką ir priekaištus bei apie kito sezono planus.
T. Vaitkus: „Negali visą laiką laimėti“ (I)
T. Vaitkus: „Tos žvaigždės – labai paprastos“ (II)
T. Vaitkus: „Daugelis plepių net nesupranta dviračių sporto“ (III)
