Keturiolikmetis buvo ne tik aukštesnis už savo bendraklasius. Jis buvo už juos ir stambesnis. „Buvau stambus vaikis su nemažais „gelbėjimosi“ ratais aplink pilvą, - prisiminė Aivaras. – Nepatiko man į save žiūrėti, nepatiko pasišaipymai, kuriuos nuolat girdėdavau“.
Vaikinas nusprendė mažiau valgyti saldumynų ir vasarą pradėjo bėgioti krosus – per tris mėnesius ištirpo net septyniolika kilogramų.
Netrukus jis pradėjo lieti prakaitą krepšinio treniruotėse.
„Deja, bėgant laikui supratau, kad krepšinis – ne man!” – konstatavo Aivaras.
Tuomet jis nusprendė užsiimti gatvės gimnastika. „Juk tada ji buvo „ant bangos“: įvairūs vaizdo siužetai internete, pamokėlės, kaip atlikti paprasčiausius prisitraukimus, įvairūs triukai. Norėjau žinoti viską“, - prisiminimais dalinosi Lietuvos „Men‘s Physique“ čempionas Aivaras Zambacevičius.
Atrado save
„Vaikystėje visada norėjau būti žinomas žmogus. Svajojau, kad esu supermenas. Kiekvieną dieną savyje ieškojau išskirtinumo, unikalumo... Ir man niekada nerūpėjo nei vakarėliai, nei klubai. Visada ieškodavau aktyvaus laisvalaikio ir draugus protindavau, kad pats laikas pradėti užsiiminėti sportu“, - sakė atletiškasis vaikinas.
Tačiau jo paties apsilankymas sporto salėje buvo visiškai netikėtas – kūno kultūros mokytojas nusivedė vaikus į „štanginę“.
„Iki šiol pamenu, kaip į rankas paėmiau aprūdijusią „štangą“ ir pradėjau pumpuoti bicepsą, - nusijuokė prisiminimuose paskendęs Aivaras. – Vėliau atsiguliau ant suolo stumti „štangą“. Su draugais pradėjome varžytis, kuris daugiau kartų išstums. Be vargo šias „varžybėles“ laimėjau. Pasijaučiau esąs stipresnis už kitus. Tai buvo didelis „kabliukas“, privertęs siekti dar geresnių rezultatų“.
Ir Aivaras puikiai prisimena dieną, kai svajonės išsipildė – praeitų metų pavasarį 191 cm ūgio dvyliktokas tapo Lietuvos „Men‘s Physique“ čempionu savo ūgio kategorijoje.
„Tai buvo diena, kai visos svajonės išsipildė, o pastangos ir sunkus darbas atnešė saldžių vaisių. Šios dienos niekada nepamiršiu, - teigė A. Zambacevičius. – Negalėjau suvaldyti savo šypsenos, kai išgirdau, jog laimėjau. Atrodė, kad lūpos plyš iš džiaugsmo. Planavau dalyvauti varžybose užsienyje, tačiau abitūros egzaminai buvo ant nosies, darbovietė neišleido atostogų...“
Taip, perskaitėte teisingai – darbovietė.
Į darbus – nuo paauglystės
Oficialiai darbuotis Aivaras pradėjo vienuoliktoje klasėje. Dar prieš tai jis išbandė ekstremalų braškių skynimą Švedijoje. „Nenorėčiau prisiminti tos vasaros, - nusijuokė atletas. – Pamenu, kad reikėdavo keltis 3 valandą ryto, o po valandos jau stypsodavome laukuose... Dvylika valandų pasilenkęs „ardavau“ už grašius. Vėliau pusę metų gydžiausi kelio sąnarius... Iki šiol negaliu labai apkrauti savo kojų“.
Paklaustas, kaip atrodė jo dienos pasiruošimo varžyboms periodu, Aivaras tik nusišypso: „Buvo šiek tiek sunku visur spėti!”
Metus Aivaras kasdien keldavosi šeštą valandą ryto, gamindavosi maistą, keliaudavo į pamokas, po jų – tiesiai į sporto salę...
„Greitai pasportuodavau, pasitampydavau, pasirodydavau trenerei Renatai Marcinkutei ir lėkdavau šešioms valandoms į darbą, - pasakojo dvidešimtmetis čempionas. – Automobilio neturėjau, o po darbo autobusai jau nevažiuodavo, tad tekdavo namo grįžti pėsčiomis – 40 minučių kelio. Nelikdavo man nei jėgų, nei laiko vakarėliams ar kitoms paaugliškoms pramogoms“.
Sulaukęs klausimo, kodėl taip anksti veržėsi į darbus, Aivaras neslepia: „Taip stengiuosi palaikyti savo tėvus, kurie turi įsipareigojimų bankui... O juk ir varžyboms „iš oro“ nepasiruoši“.
„Sportas įprasmindavo mano kasdienybę, tiesiog negalėdavau užmigti, jei netyčia praleisdavau treniruotę... Čia turiu būti dėkingas savo bičiuliui Linui Petraičiui ir trenerei Renatai – be jų nebūčiau tapęs čempionu“, - kalbėjo Aivaras.
„Ne kiekvienam“
„Į sceną, manau, mus veja vyriškas ego ir noras įrodyti, jog turi geriausiai „išdirbtą“ kūną, - teigė Aivaras. - Mane patį į scena nuvedė didžiulis noras sužinoti, ką joje jautė mano draugas Linas, kuris ne kartą tapo varžybų prizininku. Nusprendžiau ir aš išmėginti jėgas. Manau, kiekvienas sportininkas turi savų priežasčių, kodėl nori varžytis. Aš tenorėjau patikrinti savo valią“.
Turėti gražų, raumeningą kūną, pasak A. Zambacevičiaus, nėra lengva.
„Pirmiausia, reikia turėti viziją ir... Tobulai laikytis mitybos plano, reguliariai sportuoti, nepamiršti miego, kiekvieną rytą turėsite priprasti anksti keltis – nesvarbu, ar reikia į darbą, ar ne – disciplina yra raktas į sėkmę sporte, - dėstė Aivaras. – Reikės gamintis maistą, valgyti nustatytu laiku kas dvi ar tris valandas, sportuoti ir negailėti savęs, nebijoti skausmo, kurį jausite treniruočių metu. Ir, žinoma, privalote atsisakyti alkoholio, riboti saldumynus, greitą maistą, naktinėjimus su draugais, vakarėlius iki paryčių“.
Atrodo visai nesunku?
„Visi sako, jog gali, bet tai įrodo tik vienetai! – perspėja Aivaras. – Užsiauginti raumenų masę sunku, bet dar sunkiau yra pasiekti žemą riebalų masės kiekį, tapti „sausu“ ir ryškiu. Tai gali padaryti toli gražu ne kiekvienas“.
