Apniukęs dangus paskendęs rudenio vėsoje. Minkštos žalsvos samanėlės, kuriose lyg vaikui norisi pasivolioti. Atsiritantis šalto vėjo gūsis, kuriam nurimus ore pasklinda kvapnus pušyno aromatas.
Staiga miško harmoniją papildo netikėti ir svetimi garsai – juokas, variklių gausmas, burzgimas, šlepsėjimas, šūkavimas. Tačiau šį kartą į mišką veržiasi ne grybautojai ir tuo labiau ne uogautojai, nes pastarąsias miško gėrybes greičiausiai jau pakando pirmoji šalna.
Šį kartą į mišką sugužėjo lyg vaikai vietoje nenustygstantys vyrai, pasirengę pradėti enduro varžybas „Pabradė 2009“, kurias jau ne pirmą kartą organizavo Lietuvos Enduro klubas.
Entuziazmu žibančios akys, jaudulys belaukiant starto ir pasiruošimas – tai pagrindiniai to ryto vyrų palydovai. Reikėtų paminėti ir dalyvius palaikančias komandas, kurios šią dieną taip pat vaidino dar ir aptarnaujančio personalo vaidmenį.
Kelelis tolimas, kelelis laukiamas
Kol vyrai šeria ir kinko plieno žirgelius, pažvelkime į varžybų trasą. Kaip ir praėjusiais metais, varžyboms pasirinktos Pabradės apylinkės. Aišku, trasą organizatoriai dalyvių linksmybėms parinko jau kitą.
Nors pelkių ir brastų nebuvo ir maudytis kartu su velniukais purve nereikėjo, tačiau miško keliukas besitęsiantis 10 kilometrų tapo tikra siurbėle, atimančia ne tik jėgas, bet ir įžvalgumą, kojas, rankas... Ir visa tai nutinka per 200 minučių, per kurias varžydamiesi dalyviai turi nuvažiuoti kaip įmanoma daugiau ratų.
Lyg voverės pušyne įsisukę į nesibaigiantį ratą vyrai iš visų jėgų „pliekia“ savo motociklus. Stebintiems iš šalies laikas neprailgsta – yra, kur pasivaikščiojus šalia trasos akis paganyti. Viena kita bala praūžus keliems motociklininkams tampa minkštomis purvo voniomis. Tik šį kartą jomis mėgaujasi ne moterys, kurių tarp dalyvių nėra nė vienos, o žiūrovų tarpe vos kelios, bet kovingai nusiteikę vyrai.
Važiavimo taktika
Čia kaip ir gyvenime – nors tikslas vienas, bet kiekvienas jo siekia savo pasirinktu būdu. Kuris pasirinkimas teisus – vėl gi priklauso nuo to, kaip jį išnaudosi.
Motociklininkai jį išnaudojo taip, kad būtų kuo maloniau. Didžioji dalis dalyvių nuo pat pirmos varžybų minutės pagal išgales kabinasi į kelią, kiti jau po poros ratų supranta, kad savo saldainį jau gavo ir suvalgė, todėl pasitraukę iš trasos. Dar kiti apskrenda ratą lyg lėktuvais ir nutūpę ilsina sparnus, po to vėl kartoją skrydį ir vėl sugrįžta į lizdus.
Jau lenktynių viduryje aiškėja, kad Mindaugas Paškevičius, pažymėtas pirmuoju numeriu, ne šiaip dalyvauja varžybose, bet užima lyderio poziciją, kurios nepraranda ir finišo tiesiojoje.
Pamišę braliukai
Varžyboms įpusėjus pradėjo matytis, jog motociklininkų jėgos su kiekvienu įveiktu metru tirpsta. Jau net ir paprasčiausiame posūkyje vyrai nebeišlaiko motociklo,o nukritę sunkiai ne tik patys keliasi, bet ir savojo žvėries be žiūrovų pagalbos nebeprikelia.
Pasak šį kartą teisėjavusio motociklininko Algimanto Švambario (geriau žinomo Rušano vardu), sėdint ant motociklo ir kovojant trasoje laikas slenka lyg amžinybė. O kiekviena minutė reikalauja daug pastangų ir susikaupimo, kad nenuleistum rankų ir atrodo jau neesančias jėgas prisišauktum.
„Sportininkai pradėjo sukti ratus. Stovėjau su geltona vėliava prie finišo posūkio ir mačiau, kaip kolegos važiavo, kaip keitėsi trasa ir kaip braliukai įsivažiuodavo. Kaip pradėjo jaustis nuovargis, kaip gedo nepataisomai motociklai ir kaip žiauriai nukrito kolega... Visa tai vyko prieš mano akis...
Tuomet ir pagalvojau: „Kodėl mes savo noru pasirinkome tokią pramogą? Gal būtų saugiau pasirinkti sau kokį kitą – saugesnį užsiėmimą?“
Manyčiau, kad galima. Ir žinau, kad braliukai enduristai yra labai įvairūs žmonės. Tačiau taip pat esu įsitikinęs, kad nė vienas motociklo neatsisakys. Tokie jau mes esame pamišę...“ – mintimis dalijosi Rušanas.
Netikėtas pasitraukimas
Ne visų karštą troškimą – susirungti ištvermės trasoje – matyt, išklausė Dievai. Prieš varžybas važiuodamas apžvalgos ratą koją susilaužė Simas Litinskas. Taip jam varžybos net neprasidėjusios čia ir baigėsi.
„Taip laukiau, taip laukiau varžybų ir ,matyt, perdegiau važiuodamas. Trasa man pasirodė nelengva ir tik puse sugebėjau įveikti. Džiugu, kad toks draugiškas enduro kolektyvas, nepaliko manęs miške su sulūžusia koja.
Guliu dabar namie sugipsuotas ir net ausys kaista, nes žmona grasina atimti motociklo raktus, kol vaikų neužauginsiu. Bet laimei, turiu atsarginius tik nieko jai nesakiau. Aišku, kad enduro motociklą pamatysiu labai negreitai – dabar mažiausiai šešias savaites koja bus gipse, nes lūžo abu blauzdos kaulai. Bet ačiū Dievui, kad nereikėjo operacijų“, – su liūdesiu,bet optimistiškai pasakojo motociklininkas.
Varžybų vaisiai saldūs
Likusiems dalyviams lyderio M. Paškevičiaus diktuojamas varžybų tempas su kiekviena minute atrodė vis labiau nepasiekiamas. Tačiau pasiekimais, kurie buvo fiksuojami bene tiksliausiu rezultatų skaičiavimo būdu – naudojant kompiuterinę irangą (transponderius), varžybų pabaigoje liko patenkinti visi.
Gal stebintiems iš šalies atrodys keista, jog vyrai džiaugėsi penkta, šešta ar aštunta iškovota vieta, tačiau tą džiaugsmą lengvai supras toje pačioje trasoje daugiau nei tris valandas praleidęs kolega.
„Per pirmas 3 valandas nesustodamas, bet su trimis smulkiais „nusileidimais“ įveikiau 10 ratų, įpyliau į motociklą kuro ir spėjau padaryti dar vieną ratą.. Rezultatas – užkariavau 8 vietą. Sakau užkariavau, nes savo vieta esu „žiauriai“ patenkintas! – džiaugsmu dalijosi motociklininkas Markas Dolgovas.
Be to reiškiu didelę pagarbą tiems septyniems dalyviams, atsidūrusiems prieš mane. Negaliu prisiminti nė vieno atvejo, kur būčiau galėjęs važiuoti geriau ar greičiau, kad „pastumčiau“ varžovus. Manau, kad jei tik kur nors labiau „pasmaugčiau“, tai pasekmė – ankščiau ar vėliau būtų pritrūkę atidumo ir ištvermės“.
