Vyriausioji Saulės miesto vyrų krepšinio ekipos trenerio Antano Sireikos sesuo Stasė Maurušaitienė „Šiaulių naujienoms" atskleidė, kad jai lengviau atlaikyti verslo išbandymus nei brolio treniruojamų komandų varžybas: „Labai skaudu žiūrėti, kaip jis lieja emocijas. Vis atrodo, kad tuoj jį ištiks koks insultas ar infarktas".
Dėl pergalės skonio ne vieną prakaito kibirą išliejantys ir po skaudžiausių traumų vėl į kovą kylantys sportininkai ar juos sporto pasaulio paslapčių mokantys treneriai džiugina ne tik sporto aistruolius.
Jais kasdien didžiuojasi broliai ir seserys, su kuriais sporto žvaigždės vaikystėje dalijosi viena mašinėle, slapčiausiomis svajonėmis ar pešėsi dėl paskutinio saldainio...
Į krepšinį žiūri tik kaip į brolio pragyvenimo šaltinį
Kai tūkstančiai krepšinio sirgalių akylai stebi kiekvieną „Šiaulių" krepšinio komandos krepšininkų judesį aikštelėje, 60-ies metų Stasės Maurušaitienės akys krypsta kitur.
Vyriausioji Saulės miesto vyrų krepšinio ekipos trenerio Antano Sireikos sesuo „Šiaulių naujienoms" atskleidė rungtynes žiūrinti trimis etapais: „Įsijungiu televizorių ir pasižiūriu, kaip brolis jaučiasi rungtynių pradžioje, vėliau stebiu, kaip jis jaučiasi per susitikimo vidurį ir pačioje pabaigoje. Kaip taisyklė, visada palaikau ne komandą, kuriai vadovauja Antanas, o brolį. Man skaudu žiūrėti, kaip jis lieja emocijas. Vis atrodo, kad tuoj jį ištiks koks insultas ar infarktas. Lengviau atlaikyti verslo išbandymus nei brolio treniruojamų komandų varžybas. Man visada jo gaila. Negaliu to pakęsti, nes nesu didelė sporto fanė. Aš į krepšinį žiūriu kaip į darbą, kuris leidžia broliui užsidirbti duonai".
Savam verslui vadovaujanti Stasė Maurušaitienė ištekėjo, kai legendiniam šalies krepšinio treneriui tebuvo vos dvylika: „Anksti palikau namus, tėvelius, brolį ir seserį, tad bendrų vaikystės prisiminimų daug ir nėra. Matyt, amžiaus skirtumas buvo per didelis", - sakė už Antaną Sireiką šešeriais, o už jų seserį Vitaliją Urbelienę – dešimčia metų vyresnė moteris.
Vertė žaisti „mokyklą"
Tiesa, ji neslėpė, jog vaikystėje Šiaulių miesto garbės pilietį ir Lietuvos krepšinio istorijoje gilų pėdsaką palikusį trenerį pliekdavo diržu, kad šis mokytųsi: „Taip jau yra, kad Sireikų giminėje lyderiauja moterys. Aš anksti šeimos vairą paėmiau į savo rankas. Vitalijai ir Antanui buvau lyg antra mama. Visada norėjau būti mokytoja, skatinau Antaną mokytis ir verčiau žaisti „mokyklą", kurioje jis turėdavo atlikti mokinio vaidmenį. Tačiau jis to daryti nenorėdavo, kaip ir visi berniukai, tad išperdavau kailį. Buvau aukštesnėse klasėse, o jis – tik pradėjęs eiti į mokyklą, tad maniau, jog turiu tokią teisę".
Paklausta, kaip į tokį jos auklėjimą reagavo jų mama ir ar Antanas Sireika skųsdavosi gavęs diržu, Stasė Maurušaitienė atsakė: „Tai žinoma, kas be ko. Mane mama bardavo ir klausdavo, ką čia su juo išdarinėju. Atsakydavau, kad jis neruošia pamokų, neklauso".
Dabar Stasė Maurušaitienė Antanui Sireikai velnių nebeduoda, tačiau nevengia išsakyti savo nuomonės: „Pati vadovauju dvidešimčiai žmonių, visi išklauso. Visi esame suaugę žmonės, o aš tik išsakau, kad aš šitaip toje vietoje nedaryčiau, tačiau kaip elgsitės jūs – jūsų reikalas. Taip ir su broliu - Antanas išklauso, tačiau sako gyvenime norįs viską išbandyti".
Brolio vardu nesinaudoja
Visada save šeimoje stipriausia ir emociškai, ir fiziškai laikiusi moteris sako, kad šiuo sunkiu šaliai metu prireikia paprašyti ir brolio pagalbos: „Paskambinu ir paprašau. Brolių ir švogerių šalyje gyvename, tad nori nenori tenka ieškoti pagalbos".
Paklausta, ar kada bandė kokias svarbias duris atverti pasakydama, kad yra garsaus stratego sesuo, Stasė Maurušaitienė tikina niekada to nedariusi: „Gink Dieve, niekados absoliučiai. Niekada niekam to nesakau. Bet žinote, gyvenu Pakruojyje, tad laikui bėgant visi viską sužinojo patys. To nepaslėpsi, bet aš niekada nesigyriau ir niekada nesinaudojau brolio vardu. Kiekvienas savo rankomis užsidirbame duoną. Ir aš pati pakankamai daug esu užsidirbusi ir išsikovojusi nemažai vietos po saule be niekieno pagalbos. Mes paprasčiausiai vienas kitu didžiuojamės, vienas kitą gerbiame, bet tai nereiškia, kad naudojamės vienas kitu".
Jauniausioji Sireikų sesuo 50 metų Vitalija Urbelienė gyvena Verbūnų kaime su kovą 90-ies metų sulauksiančia mama Bronislava. „Mūsų mamytė sunkiai serga, visi ja rūpinamės, atvažiuojame. Po varžybų Antanas užsuka į mano šašlykinę, sukerta porciją šašlykų. Kitokio patiekalo nenešame, apie tai negali būti nė kalbos", - „Šiaulių naujienoms" sakė šašlykinės savininkė Stasė Maurušaitienė.
Teniso raketę broliai Šakiniai ima į kairę ranką
Atkakliai geriausio šalies tenisininko Ričardo Berankio pėdomis sekantis Šiaulių teniso mokyklos auklėtinis aštuoniolikmetis Dovydas Šakinis – pavyzdys septyneriais metais jaunesniam broliui Domantui.
„Brolis man ir kitiems sportininkams – pavyzdys, nes yra labai pareigingas, darbštus, atsakingas. Ne tik tenisą gerai žaidžia, bet ir puikiai mokosi. Noriu žaisti taip gerai, kaip brolis arba dar net geriau - gal kaip Ričardas Berankis", - „Šiaulių naujienoms" savo svajonę atskleidžia jau šešerius metus teniso treniruotes lankantis Domantas. - Žaisti tenisą ne tik tėvai skatina, bet ir pats noriu tapti geru žaidėju. Kodėl? Nes žinau, koks yra gerų sportininkų gyvenimas. Nei aš, nei tėveliai gyvenimo be teniso neįsivaizduojame".
Jaunėlio ateitimi tiki ir garsus šalies sportininkas: „Manau, kad kol kas tikrai esu jam vienas iš didžiausių pavyzdžių. Siekti ir treniruotis dar daug reikės, bet galbūt jis net ir pranoks mane".
Broliai, paprašyti įvardyti savo panašumus ir skirtumus, atsako lyg vienas: „Esame labai skirtingi". Į teniso olimpą dideliais žingsniais žingsniuojantis Dovydas priduria, kad Domantas – labiau į tėtį: „Visada linksmas, besišypsantis, aktyvus, visur dalyvaujantis, daugiau bendraujantis. Aš pats jau labiau panašus į mamą – nekalbus, labiau uždaresnis, kuklus". Pasak Šakinių, vienintelis jų panašumas – meilė tenisui ir tai, kad abu raketę ima į kairę ranką.
Būsimas Harvardo studentas broliui padeda ruošti namų darbus
Būdamas trejų metų Domantas iš tėčio gavo dovanų savo pirmąją teniso raketę. Kol vyresnysis brolis dalyvavo varžybose ir siekė pergalių, Domantas su ja mušinėjo kamuoliuką į sieną. „Tai man iš karto patiko", - tikina brolio pėdomis sekantis vienuolikametis.
Tiesa, Dovydas jaunėliui tobulėti teniso srityje nepadeda, nes... tam nėra reikalo: „Abu treniruojamės pas tą patį trenerį Šarūną Kulnį, tad jis viskuo ir pasirūpina. Žinoma, būna kartais, kad prieš varžybas patariu, kaip ir su kokiu priešininku žaisti, bet tai - tik smulkmenos". Žymus ne tik mūsų, bet ir daugelyje pasaulio šalių tenisininkas Dovydas atskleidžia, kad kartais broliukas paprašo padėti ruošti matematikos ar anglų kalbos namų darbus.
Nenuostabu, juk Dovydas – ne tik puikus teniso sporto šakos žinovas, bet ir uoliai mokslo aukštumų siekiantis vaikinas, planuojantis studijuoti prestižiniame Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) Harvardo universitete. Tokiu brolio sprendimu itin džiaugiasi mažasis Šakinių šeimos teniso specialistas Domantas: „Be jo bus truputį liūdna, bet labai džiaugiuosi, kad brolis ruošiasi į tokį universitetą. Šiaip jau esu pripratęs prie jo dažnų išvykimų, todėl nemanau, kad atstumas atšaldys mūsų bendravimą. Be to, dažnai bendraujame per „skype".
„Erziname vienas kitą, bet tik dėl to, kad būtų linksmiau"
Broliai su „Šiaulių naujienomis" bendravo atskirai, tačiau sutartinai tikino, jog namuose tarp jų nesutarimų ar pykčių nebūna.
Anot Dovydo, jų bendravimas – kaip ir visų brolių: „Erziname vienas kitą, bet tik dėl to, kad būtų linksmiau. Manau, esame tikrai artimi. Jei ir susipešame, tai dėl kompiuterio, prie kurio prisėsti abiem prireikia vienu metu. Tiesa, džiaugiuosi tuo, kad Domantas tikrai nėra užkietėjęs „kompiuteristas" kaip daugelis jo bendraamžių. Manau, jei daugiau laiko praleisčiau namuose, pykčių būtų daugiau. Bet aš tikiu, kad esu geras vyresnysis brolis".
Jo pasiekimais be perstojo besididžiuojantis vienuolikametis tenisininkas neslepia, kad labai pasiilgsta Dovydo: „Kai ilgą laiką jo nėra namuose, labai pasiilgstu... O jei ir būna Šiauliuose, laisvo laiko lieka mažai. Kartais einame abu į kiną, žaidžiame boulingą, bet tai būna retai... Nuskriaustas jokiu būdu nesijaučiu, nes žinau, kad Dovydas – labai užsiėmęs, dažnai būna pavargęs ir nori tiesiog pailsėti".
Broliai skirtingi lyg diena ir naktis
Lapkričio 26 dieną 61-erių metų gimtadienį atšventusio „Atžalyno" sporto mokyklos sambo ir dziudo trenerio, tarptautinės kategorijos teisėjo Sigito Lukavičiaus jaunesnis brolis Henrikas gyvena Panevėžyje.
„Buvome trise, tačiau vieno brolio nebeturime... Ričardą palaidojome, kai jam buvo 58-eri. Jis ne itin savimi rūpinosi, jam niekas nerūpėjo... Gyveno lyg „bomžas", tad ir likimas jo nepagailėjo. Jis gyveno globos namuose ir apie jo mirtį sužinojau, tik kai man paskambinusi slaugė paklausė, ar mes jį laidosime, ar valstybė palaidos. Žinoma, kaip bebūtų, man jis – brolis, tad viskuo ir pasirūpinome, - atsidūsta nusipelnęs šalies imtynių treneris. - Aš – vyriausias, tad visuomet jutau pareigą jais rūpintis, jiems padėti. Deja, mano pagalbos jiems nereikėjo. Nė vienas nebaigė aukštosios mokyklos, neįgijo jokio išsilavinimo. Henrikas visą gyvenimą dirbo fizinį darbą, plušėjo statybose".
Sporto mokyklos „Atžalyno" duris jau devyniolika metų varstantis Sigitas Lukavičius, per savo gyvenimą skanavęs ne tik imtynių, bet ir regbio, irklavimo sporto šakų subtilybių, sako, kad jis nuo pat mažens jautėsi esąs kitoks: „Man nerūpėjo tai, kas domino brolius. Aš norėjau sportuoti, užsibrėžiau tikslą mokytis, pasiekti kažkokių aukštumų. Broliai ėjo kitais keliais. Tiesa, kai jau dirbau treneriu, abu buvo pradėję lankyti imtynes, bet tai truko neilgai. Juk žinote kaip būna, kai brolis nenori klausyti brolio. Jiems nepatiko, kad juos spaudžiu griežta ranka... Nenorėjo, kad būčiau jų treneris".
„Va, čia mano bratka Sigis"
Sigito Lukavičiaus pasiekimų sąrašas - labai ilgas: kaimo draugijų sambo imtynių, desantinės armijos čempionas, profsąjungų prizininkas (visi - TSRS), Europos senjorų čempionato sidabro medalio laimėtojas, daugkartinis šalies sambo, dziudo, laisvųjų ir klasikinių imtynių nugalėtojas bei prizininkas, Latvijos čempionas, pirmasis Lietuvos atstovas, dalyvavęs Europos ir pasaulio sumo čempionatuose, tarptautinių turnyrų ir varžybų nugalėtojas bei prizininkas. Paklaustas, ar nors kartą iš brolių girdėjo žodžius „Aš tavimi didžiuojuosi", po trumpos pauzės prasitaria: „Ne... Nors ir labai smagu būtų tą išgirsti. Bet Henrikas manimi didžiuojasi. Žinau tą iš kitų žmonių, kuriems po kokių pergalių ar apdovanojimų mano brolis sako: „Va, čia mano bratka Sigis".
Ne tik dziudo-sambo imtynių treneriu dirbantis, bet ir Kuraš federacijos prezidento pareigas einantis vyras, imtynių abėcėlės pradėjęs mokytis graikų-romėnų sportininkų gretose, džiaugiasi, kad bėgant metams brolių ryšys ėmė tvirtėti: „Dažniau susitinkame... Ir pakalbėti randame apie ką. Apie vaikus ar sveikatą vis vienas kito pasiteiraujame. Tiesa, mane ligos ėmė pulti sulaukus 59-erių, o jį – kur kas anksčiau. Matyt, čia dėl to, kad sportui neskirta tiek dėmesio".
Šaukštai po pietų
56-erių metų Henrikas Lukavičius „Šiaulių naujienoms" sakė, jog labai didžiuojasi savo broliu: „Manau, jis tą tikrai žino. Juk Sigitas – mūsų giminės pažiba, šviesos spindulys. Mūsų tėveliai gyveno vargingai, tad reikia džiaugtis, kad jis sugebėjo užaugti doru, sąžiningu ir tikslo siekiančiu žmogumi".
Paklaustas, ar nesigaili, kad nepasinaudojo brolio jaunystėje siūlyta pagalba, neklausė, kai Sigitas Lukavičius skatino jį mokytis, Henrikas prisipažino, jog reikėjo paklausyti vyresnėlio patarimo: „Dabar jau šaukštai po pietų. Per vėlai supratau, kad Sigito žodžiai buvo teisingi. Tuo metu netraukė manęs prie mokslų, o reikėjo... Jis – vienintelis baigė mokslus, gerai gyvena, aš visą gyvenimą sunkiai dirbau, dabar esu invalidas..."
Aukštaitijos sostinėje gyvenantis „Atžalyno" sporto mokyklos sambo ir dziudo trenerio brolis sako visuomet laukiantis, kada Sigitas, vykdamas iš varžybų ar į jas, užsuks į svečius: „Tai jis užsuka, tai aš į svečius nuvažiuoju, bendraujame telefonu. Kaip apibūdinčiau brolį? Kaip labai gerą žmogų. Apie jį negalėčiau pasakyti blogo žodžio".
Pasak Henriko Lukavičiaus, vaikystėje jis artimiau bendravo su jau anapilin iškeliavusiu Ričardu: „Kodėl? Atsakymas paprastas – Sigitas gyveno „ant ratų", vis lėkdavo į varžybas, į darbą, mokėsi. Jis mažai laiko praleisdavo namuose. Jei viskas būtų buvę kitaip, turėtume daugiau bendrų vaikystės prisiminimų".
Aušra LAURINKIENĖ
