Ne vienerius metus Vilniaus „Lietuvos ryte“ praleidęs 200 cm ūgio S.Buterlevičius ragavo ir Eurolygos, ir Europos taurės turnyro duonos, o savo kolekcijoje turi visų spalvų Lietuvos krepšinio lygos ( LKL) medalius.
Interviu „Kklietkabelis.lt“ svetainei S.Buterlevičius papasakojo apie savo karjeros pradžią, laisvalaikį, pomėgius, gyvenimą Panevėžyje ir būsimą trenerio karjerą.
– Nuo ko prasidėjo jūsų kelias krepšinyje?
– Krepšinis prasidėjo labai paprastai: buvo tokia situacija, kad tėvo draugas dirbo treneriu Šarūno Marčiulionio mokykloje ir tiesiog atsitiktinumas, kad važiavome jo aplankyti. Tuo pačiu „pasimaišiau“ ir tas tėčio draugas pasiūlė man pamėginti, nes kaip tik buvo atranka, kur reikėjo atlikti tam tikrus testus. Tuo metu dar lankiau kelis būrelius, bet buvau atviras viskam, tad pamėginau ir įveikiau tą atranką.
– Kuris treneris padarė didžiausią įtaką jūsų karjerai?
– Net nežinau, negalėčiau vieno išskirti,, nes viskas vyko etapais. Gintaras Vaitkus buvo toks labai griežtas, labai reiklus, palaikydavo tvarką,. Taip susiformavo noras darbui ir supratimas, jog reikia klausyti trenerio, ką pasako, reikia vykdyti visus nurodymus, jokio žodžio atgal. Paskui kiti treneriai kažkokius kitus dalykus įskiepijo, nes skirtingame amžiuje formuojasi ir skirtingi tavo įgūdžiai, atsiskleidžia charakteris, norai, ambicijos. Profesionaliame sporte tai įsimintiniausias tikrai buvo Rimas Kurtinaitis. Buvo užsieniečių, buvo ir tas pats Darius Maskoliūnas, tikrai negalėčiau nė vieno išskirti, bet kadangi su Kurtinaičiu buvo labai daug pergalių „Lietuvos ryte“, tai buvo smagu.
– Ką veikiate laisvalaikiu, kokių hobių turite?
– Sezono metu negali kažką labai nuveikti – tiesiog knygų skaitymas, filmų daug žiūriu. Iš tiesų, domiuosi visa ta filmų industrija, labai man patinka apie aktorius skaityti, gan daug žinau, daug žiūriu serialų, o kad kažkokioms išvykoms sezono metu, tai nelabai yra laiko. Vasaros metu tai daugiausia laiko praleidžiu žvejodamas.
– Kokį didžiausią laimikį teko pagauti?
– Buvau pagavęs prieš porą vasarų 11 kilogramų lydeką, o vaikystėje su tėčiu šamą 20 kilogramų. Kažkuo įspūdingu nepasigirsiu, nes žvejoju ežeruose, jūroje dar niekada nežvejojau, nes čia visai kiti kalibrai.
– Ilgą laiką rungtyniavote Vilniaus „Lietuvos ryte“. Kokie prisiminimai iš tų laikų?
– Tas ir įsiminė, kad po „Sakalų“, patekau į „Lietuvos rytą“, ten tas mano kaip žaidėjo visas brendimas, krepšinio supratimas, įgūdžių tobulinimas ten ir įvyko. Šešeri metai „Lietuvos ryto“ sistemoje buvo gan sunkūs, buvo didelė trenerių kaita, daug kelių, su daug žaidėjų susipažinau, pamačiau visokių krepšinio variacijų. Įsiminė tai, jog buvo iškovota daug titulų, metai labai sėkmingi pačiam klubui. Buvo viskas – komanda, atmosfera.
– Turėjote sėkmingą sezoną Prienuose, kur iškovota LKL bronza. Koks jausmas laimėti medalius su nedideliu klubu?
– Į Prienus išėjau, nes jau kelinti metai buvau toks tik statistinis žaidėjas, prie kai kurių trenerių prisitaikydavau, atrodo prie kai kurių ir žaidimo laiko nemažai gaudavau dėl gynybos, dėl tokio noro. O išėjau, nes norėjau pasižiūrėti į savo įgūdžius puolime. Prienuose buvo pirmas sezonas nebūnant „Lietuvos ryte“, kur prisidėjau prie komandos laimėtų medalių. Man pačiam buvo labai malonu. Nesakau, kad buvau ten labai aiškus lyderis ar panašiai, bet vis tiek kažkokį indėlį įnešiau. Taip pat žaidėme Europos taurėje, kur buvo smagu išmėginti save ten. Pasižiūrėjau, kad gal net gi smagiau žaisti silpnesnėje komandoje ir laimėti kažką, negu stipresnėje komandoje būti maža dalimi. Žinoma, smagu laimėti ir ten, buvo toks įdomus sezonas Prienuose.
– Kokia atmosfera „Lietkabelyje“? Ar čia viskas kaip tikėjotės?
– Kai atvažiavau buvo toks momentas, kai komanda buvo pralaimėjusi kelias rungtynes, buvo turnyrinės lentelės apačioje, tokia suirutė, stresinė situacija,. Paskui išlipome iš tos duobės ir viskas gerai. Šiaip visi draugiški, nieko išskirtinio negaliu pasakyti, viskas yra normalu. Panevėžyje visko yra, viskas jame gerai, žmonės gana malonūs ir draugiški.
–Ar sirgaliai Panevėžyje jus pastebi, atkreipia dėmesį?
– Kažkaip nepasakysiu, kad pastebi, gal dėl to, kad aš Panevėžyje ne taip dažnai kur nors vaikštau, pavalgau kokioje kavinėje ir namo. Kai buvo iškovotos kelios skambesnės pergalės, ypač prieš „Lietuvos rytą“, sirgalius įkvėpė dabar gausiau rinktis į rungtynes ir tas „bangas“ daryti. Tas momentas labai smagus. Su aistruoliais labai smagu, kai ir pralaimi jie atsistoja, paploja, nėra taip, kad lieka kelios minutės ir išeina iš arenos.
– Kokia nuomonė apie vyriausiąjį trenerį Kazį Maksvytį?
– Gera nuomonė, nes sugebėjo išlaviruoti į tą pergalių kelią, vėl tapom konkurencingi. Aišku, tie du pralaimėjimai namuose „Šiauliams“ ir Pasvalio „Pieno žvaigždėmis“ situaciją lentelėje stipriai pakeitė, bet treneris gavo tą komandą ne nuo sezono pradžios, gavo tokią, kokia ji yra su savo problemomis ir pliusais bei minusais.
– Jei galite prisiminti įsimintiniausias savo rungtynes, kokios tai būtų?
– Tie LKL finalai su „Lietuvos rytu“ . Praėjęs sezonas su „Juventus“ buvo įsimintinas, nes niekas nesitikėjo, kad sunkioje serijoje nugalėsime Klaipėdos „Neptūną“. Ta pergale mažajame finale buvo gana saldi.
– Gal galėtumėte įvardinti keletą varžovų, su kuriais tiesioginės dvikovos buvo sudėtingiausios?
– Taip neišskirčiau, kad sunkiai su kažkuo sunkiausia. Su vienais sunku, nes yra kovotojai, „lipa ant lentos“, draskosi, o kiti yra individualiai stiprūs. Negaliu šiaip vieno kažkurio labai išskirti.
– Ar domitės kokiu kitu sportu? Kokią komandą palaikote?
– Šiek tiek domiuosi, kad nebūtų gėda, kai kas nors kalba, o šiaip apie tenisą kažką žinau, apie futbolą. Ypač kai prasideda Europos ar pasaulio čempionatai, tada aktyviau domiuosi. Bet šiaip, kad žinočiau kokią Olandijos lygą, tai taip nėra. Aš ir į tą NBA taip abstrakčiai žiūriu iki kol prasideda atkrintamosios bei finalai. Palaikau lietuvių komandas, norisi, kad jiems gerai sektųsi bei jų atstovaujamos ekipos laimėtų.
– Ar jau pradedate galvoti, ką veiksite baigęs karjerą?
– Ta situacija kiekvieną dieną keičiasi, gal norėčiau pamėginti trenerio karjerą, pasižiūrėti ar sugebėčiau. Kai treneriai kritikuoja žaidėjus, žaidėjai trenerius, tai įdomu būtų iš kitos pusės pažiūrėti į viską, pažiūrėti ar taip paprasta ir lengva ten. Jeigu kažkas neatsitiktų kitaip, reikėtų kažką veikti su sportu, tai norėčiau toliau būti krepšinyje, nes šią sritį geriausiai išmanau. Manau treneriu norėčiau pamėginti tikrai.
Žilvinas Gudavičius ir Edvinas Mockaitis
