„Šiaulių“ priekinę liniją sustiprins vidurio puolėjas 28 metų 208 cm ūgio Miguelis Mortonas. Trečiadienio popietę amerikietis aukštaūgis atskrido į Lietuvą. Ar krepšininkui pasiūlys sutartį iki sezono pabaigos, klubo vadovai apsispręs po peržiūros, rašo oficiali klubo interneto svetainė.
Krepšininkui nėra svetimas europietiškas krepšinis, nes jis per karjerą yra žaidęs Ukrainos, Turkijos klubuose. „Šiaulių“ ekipoje M. Mortonas išvys pažįstamą veidą - trenerio asistentą Vaidą Pauliukėną. Prieš porą metų amerikietis kartu su V. Pauliukėnu žaidė Dnepropetrovsko „Azot“ ekipoje.
Praėjusį sezoną aukštaūgis buvo pasikviestas į Turkijos antrosios lygos „Usak Universitesi“ ekipą. Vidurio puolėjas įspūdingai sužaidė trejas rungtynes - per aikštėje praleistas beveik 22 min. jis pelnydavo po 16 taškų, sugriebdavo po 10,3 kamuolio, blokuodavo po 2,7 metimo. Įsibėgėjusį aukštaūgį sustabdė kojos trauma, dėl kurios jis keliem mėnesiams iškrito iš rikiuotės, todė grįžo į gimtinę.
Šį sezoną krepšininkas žaidė gimtojoje Atlantoje ir laukė pasiūlymų.
- Ilgai svarstėte, kai sulaukėte „Šiaulių“ klubo kvietimo?
- Ne, ilgai negalvojau. Aišku, pasidomėjau, koks tai miestas, kokia komanda. Internete susiradau vaizdo įrašų, pasirinkau informacijos apie lygą. Prieš keturis mėnesius manimi jau domėjosi vienas klubas, bet tada nevažiavau. O „Šiauliai“ atitiko visas norimas sąlygas, todėl išsiruošiau nedelsdamas.
- Gal kalbėjotės su draugais, skambinote pažįstamiems ir klausinėjote apie Lietuvą?
- Ne didžiąją dalį informacijos susirinkau internete. Žinau, kas yra Lietuva, kas yra Šiauliai, kas yra Kryžių kalnas. Jį tikrai norėsiu pamatyti.
- Žinote, jog trenerio asistentu dirba Vaidas Pauliukėnas, su kuriuo žaidėte „Azot“ klube?
- 22 numeris? Prisimenu, kad trumpai žaidžiau kartu su lietuviu. Tačiau nežinojau, kad jis dirba trenerio asistentu.
- Sunki buvo kelionė, kol pasiekėte Vilnių?
- Nuo Atlantos kelias buvo tikrai ilgokas (juokiasi). Didžiausią praradimą patyriau Čikagos oro uoste, kur pamečiau piniginę. Jei atvirai, esu labai laimingas, kad pagaliau esu čia.
- Nežinojote apie šalčius Lietuvoje, kad atvykote su megztiniu?
- Ne, buvau perspėtas, kad čia yra žiema, bet nesitikėjau, kad bus tiek sniego. Ten, kur gyvenu labai šiltų drabužių nereikia, todėl ir neturiu nusipirkęs striukės. Išgirdęs, kad čia neseniai buvo -30 laipsnių, pagalvojau: „Beprotiška“.
- Žaidėte Ukrainoje, Turkijoje. Ar sunku persiorientuoti į europietišką krepšinį?
- Nemanau, kad bus problemų. Esu greitas, šoklus, galiu pataikyti iš toliau, galiu gintis. Esu pasiruošęs daryti tai, ko reikės komandai ir treneriui.
- Kokią stipriausią savo, krepšininko, savybę įvardytumėte?
- Gerai kovoju dėl kamuolio, esu šoklus ir greitas. Galiu įmesti, galiu blokuoti metimą. Tačiau svarbiausia man - komandos interresai.
- O mėgstamiausias elementas?
- Laimėti. Važiavau į laiminčią komandą.
- Kodėl nepavyko įsitvirtinti Turkijoje, kur sužaidėte vos trejas rungtynes?
- Viskas ten buvo labai gerai, bet susižeidžiau koją. Trauma buvo sunkoka, ją reikėjo gydyti daugiau kaip du mėnesius. Dėl šios priežasties klubas ir aš priėmėme sprendimą, kad išvykstu gydytis į Ameriką.
- Dar jaučiate traumos pasekmes?
- Ne, esu visiškai sveikas. Žaidžiau, judėjau, palaikiau sportinę formą. Esu tikras, kad nenuvilsiu trenerių.
