„Niekada nieko neieškojau, gyvenime viskas ateina savaime, tiesiog gyvenu, džiaugiuosi gyvenimu ir priimu viską, ką jis duoda“, - portalui tv3.lt. sakė neseniai iš treniruočių stovyklos Tailande grįžęs T. Jonkus.
- Prieš išvykdamas į Tailandą per kelias savaites iškovojai dvi svarbias pergales tarptautiniuose turnyruose, ar gali pasakyti, kad dabar esi pačios geriausios sportinės formos?
- Šios mano pergalės tikrai parodo, kad esu geriausios sportinės formos, ir kad ji toliau tik gėrės. Kad ją pasiekčiau, labai daug dirbome su visa „K-1 akademijos“ komanda ir treneriu Vadimu Ckromychu, maitinausi taisyklingai, puikiai su treneriu suderinome treniruočių bei poilsio režimą, daug keliavau treniruotis po Lietuvos bei užsienio klubus.
- Prieš Bushido Hero‘s turnyrą patyrei traumą – lūžo kojos pirštas, tačiau kovos neatsisakei. Kodėl?
- Prieš pat turnyrą pasiruošimo periodu lūžo kojos pirštas treniruotės metu, niekam apie tai nesakiau, daktarai apskritai uždraudė kovoti, bet aš negalėjau sėdėti vietoje. Esu nuėjęs sunkų kelią ir negalėjau sustoti. Turnyrui Lietuvoje seniai buvau pradėjęs ruoštis ir man labai svarbu kovoti namuose prieš savus žiūrovus, tad nepasidaviau, vis vien sportavau, žinojau, kad viskas bus gerai, žinojau, kad pirštas sugis ir laimėsiu kovą. Nežinau iš kur, bet aš tą žinojau ir tikėjau, šis tikėjimas mano viduje ir neleidžia sustoti ir pasiduoti. Priėmiau tai, kaip iššūkį ir įrodžiau sau, kad niekas manęs nesustabdys siekiant savo tikslo.
- Kas priverčia kovotoją žengti į ringą nepaisant skausmo, lūžių ir kraujo?
- Tvirtas, užgrūdintas charakteris. Tik jis padaro žmogų tikru kovotoju. Nepaisant visko tu kariauji, nes esi karys.
- Ne vienas pastebėjo, kad pasikeitei: ne tik barzdą „atsileidai“, bet ringe ir akys žiba visai kitaip? Kas privertė taip „užsidegti“?
- Ringe akys žiba, nes po traumos, kuri įvyko prieš metus - plyšo Achilo sausgyslė - labai aiškiai supratau, kad kiekviena kova yra tarsi paskutinė. Dėl to turiu atiduoti viską, ką galiu, ir parodyti gražią kovą bei laimėti. Dėl to akys pradėjo žibėti vis labiau, ir pergalės pradėjau siekti aršiau ir kovingiau.
- Yra posakis, kad kiekvienas žmogus pasirenka savo kelią – manai, esi teisingame kelyje?
- Taip. Niekada nieko neieškojau, gyvenime viskas ateina savaime, tiesiog gyvenu, džiaugiuosi gyvenimu ir priimu viską, ką jis duoda. Gyvenimas visada sustato viską į savo vietas, ir tu esi visada ten, kur ir turi būti tą akimirką.
- Kokios mintys sukasi galvoje kiekvieną kartą dedantis pirštines prieš kovą?
- Prieš kovą vyksta darbas su savim, stengiuosi atsiriboti nuo viso pasaulio, maksimaliai mąstyti tik apie kovą, matyti prieš save tik pergalę, teisėją, kuris kelia mano ranką į viršų. Stengiuosi viską aplinkui pamiršti, stengiuosi būti čia ir dabar, ringe, kovoje.
- Ringe nebūna lengva, tačiau, kokią didžiausią kovą esi laimėjęs gyvenime?
- Gyvenime didžiausia kova vyksta kasdien, judant į priekį ir nesėdint vietoje. Didžiausia kova yra prieš tingumą, prieš save patį. Kiekviena kartą, kai esu pavargęs ar traumuotas, privalau keltis ir galvoti tik apie savo tikslą.
- Kaip manai, koks yra pats svarbiausias klausimas žmogaus gyvenime, į kurį turime ieškoti atsakymo?
- Pats svarbiausias klausimas, į kurį visi turime ieškoti atsakymo yra „Ar aš moku būti laimingas?“ Laimingi mes galime būti visi, ir tam reikia nedaug, tik nedaugelis tai supranta. Jie ieško atsakymų, laukia kažko, o gyventi reikia čia ir dabar. Privalome džiaugtis viskuo, ką mums duoda gyvenimas. Svarbiausia yra nuspręsti būti laimingu ir viskas tekės savaime ten, kur tu turi tekėti.
- Ar dažnai krapštaisi praeityje?
- Stengiuosi to nedaryti, bet kartais praeityje apsilankau, kai galvoju apie kažką gražaus, tačiau stengiuosi ten neužstrigti ir gyventi bei džiaugtis šia diena.
- Dažnai prisimeni pralaimėtas kovas? Kaip jas mintyse konspektuojiesi, kad nekartotumei padarytų klaidų?
- Prisimindamas pralaimėtas kovas visada galvoju, ko nepadariau, kad laimėčiau. Šie „konspektai“ skatina kitą kartą dar daugiau dirbti, kiekviena pralaimėta kova - tai didi pamoka, kuri parodo, ką darei blogai. Tai pamoka, kuri priverčia įsigilinti į save.
- Pirmoji tavo oficiali kova buvo prieš legendinį MMA kovotoją Artemijų Sitenkovą? Ar tenka prisiminti šią kovą?
- Ši kova vyko labai senai, aš jos net nepamenu, tuo laiku nedaug buvo varžybų pagal K-1 taisykles, tad man pasiūlė išbandyti MMA. Sutikau, tačiau man trūko imtynių žinių... Kovos rezultatą patys žinote (juokiasi).
- Neseniai grįžai iš Tailando...
- Su komanda daug treniravomės, įgijome patirties, pakeliavome. Užteko laiko pabūti su savimi, pamedituoti, nusiraminti, leisti sielai atgauti pusiausvyrą. Pabėgome nuo įprastos dienotvarkės, atsiribojome nuo visko ir pailsėjome. Manau, Tailandas tam yra puiki vieta.
- Pats gerai savo akimis matai, kaip auga jaunoji kovotojų karta – ar turi jiems pastabų? Ar keičiasi žmonių požiūris į kovas salėje, jų tikslai?
- Stebėdamas jaunąją kartą džiaugiuosi: labai daug jaunų žmonių sportuoja. Jų laukia didelė ateitis. Šiuo metu Lietuvoje yra daug talentingų vaikų, reikia tik teisingo kelio jiems. Ši sporto šaka puikiai tinka ugdyti jaunimą: čia galima tobulėti tiek fiziškai, tiek dvasiškai
Džiugu, kad ir pačių žmonių požiūris į kovas keičiasi į gerąją pusę, vis daugiau žmonių supranta, kad tai yra labai įdomi ir sunki sporto šaka. Vis mažiau tiki stereotipais iš praeito tūkstantmečio, kad visi kovotojai buki ir banditai.
