Sandžio Buškevico treniruojami Telšių „Telšiai“ po 34 turų savo sąskaitoje turi 24 pergales ir yra 16 komandų turnyrinės lentelės viršūnėje.
Būtent S. Buškevico auklėtiniai laimėjo ir praėjusį NKL reguliarųjį sezoną. Tiesa, latvis tuomet treniravo Jono Vainausko į bendrą kumštį suburtą Palangos „Olimpą“.
2023–2024 m. pajūrio krepšininkai per 38 rungtynes iškovojo net 32 pergales, Karaliaus Mindaugo taurėje (KMT) įveikė tris Lietuvos krepšinio lygos (LKL) klubus, o NKL čempionate galiausiai iškovojo bronzos medalius.
„Telšiai“ kasmet yra viena geriausių lygos komandų, tačiau dar niekada nėra iškovojusi NKL titulo.
Naujienų portalas tv3.lt susisiekė su S. Buškevicu, su kuriuo aptarė itin spalvingą sezoną „Olimpe“, kalbėjo apie J. Vainausko, Renaldo Seibučio asmenybes ir diskutavo apie „Telšių“ galimybes šio sezono NKL finiše.
2005 m. į Vilniaus „Lietuvos rytą“ kaip krepšibaninkas atvykęs Sandis tuomet dar nė nenutuokė, kad Lietuva taps jo antraisiais, o gal net jau ir pirmaisiais namais.
„Mano žmona yra lietuvė, vaikai – lietuviai. Jie ir prispaudė mane, – šypsodamasis naujienų portalui tv3.lt kalbėjo 48-erių treneris. – Atvykęs į Vilnių visai nemokėjau lietuviškai. Vėliau išmokau „laba diena“ ir panašiai. Taip pat išmokau kalbėti kaip Edas Cota“, – lietuvių folkloru tapusio Kauno „Žalgirio“ legionieriaus pastangas keiktis lietuviškai prisiminė S. Buškevicas.
Nors Vilniuje Sandis, kaip krepšininkas, praleido tik sezoną, per kurį spėjo tapti LKL ir Baltijos krepšinio lygos (BBL) čempionu, į Lietuvą latvis grįžo kaip treneris.
Jis 2012–2014 m. dirbo „Lietuvos ryto“ asistentu, 2018 m. analogiškas pareigas ėjo Panevėžio „Lietkabelyje“, o 2019–2023 m. dirbo Klaipėdos „Neptūne“.
Interviu metu S. Buškevicas prasitarė, kad vienu metu buvo sulaukęs ir NBA klubo susidomėjimo.
„Nenoriu atskleisti detalių, kad 2018 m. buvau sulaukęs NBA klubo susidomėjimo. Jie ieškojo trenerio, kuris galėtų dirbti su žaidėjais individualiai. Tada aplinkybės susidėliojo kitaip ir pasirašiau sutartį su „Neptunu“.
Daugiau S. Buškevico minčių – išskirtiniame naujienų portalo tv3.lt parengtame interviu.
NKL – beprotiškai atkaklus čempionatas
Iki reguliaraus sezono pabaigos likus 4 turams esate antroje vietoje ir turite visas galimybes laimėti reguliarųjį sezoną. Turbūt esate patenkintas tokiu komandos rezultatu?
Kiekvienas treneris nori, kad būtų dar geriau. Vis dėlto yra visokių aplinkybių – traumos, ligos ir pan. Tai standartiniai dalykai, kuriuos treneris turi priimti ir galvoti, kaip žaisti su tuo, ką turi. Dabar liko 4 rungtynės, norisi visas jas laimėti ir tada bus matyti, kur esame turnyro lentelėje. Jei pažiūrėtume į praeitus metus, kai treniravau „Olimpą“, mes baigėme pirmi, bet pusfinalyje turėjome daugiau traumų ir mažiau sėkmės.
Šį sezoną su „Telšiais“ žaidėme 5 rungtynes su pratęsimais ir iš jų laimėjome tik vienerias. Buvo nemažai epizodų, kai sėkmė nuo mūsų nusisuko, bet reikia toliau sunkiai dirbti ir tikėtis, kad atkrintamosiose sėkmė ateis.
Galbūt esate kalbėję su klubo vadovais, kas būtų, jeigu pavyktų triumfuoti NKL čempionate? Ar „Telšiai“ bandytų belstis į LKL duris?
Su vadovais buvome susitikę irk kalbėjomės apie tai. Kaip supratau, laimėjus čempionatą, tikslas būtų eiti dar aukščiau. Nors šiam klubui keliami aukščiausi tikslai, negali žinoti, kaip viskas susiklostys, nes LKL čempionate keliami kur kas didesni reikalavimai nei NKL ir juos įvykdyti tikrai nėra paprasta.
Kaip apskritai galėtumėte apibūdinti NKL čempionatą?
Čempionatas yra nenuspėjamas ir kovingas. Aš tą jaučiu jau antrąjį sezoną iš eilės. Aišku, anksčiau irgi dirbau NKL, bet buvau asistentas ir daugiau dirbau su jaunimu. Jau tada mačiau konkurenciją.
Ši lyga, vien pažiūrėjus į šio sezono turnyrinę lentelę ir, pavyzdžiui, prisiminus praėjusių metų atkrintamąsias, yra beprotiškai atkakli.
Jono Vainausko mentalitetas ir greita „Olimpo“ projekto pabaiga
Kokias naudingas pamokas išsinešėte iš praėjusio sezono, kuomet treniravote „Olimpą“?
Labai sunku palyginti šiuos sezonus. Palangoje mes dirbome kaip profesionali komanda – rimtas pasiruošimas sezonui, dvi treniruotės per dieną, fizinis pasiuošimas, stovyklos. Gal net per daug dirbome. Kita vertus, vadovybė norėjo dar daugiau treniruočių.
„Telšiuose“ turime 4–5 žaidėjus, kurie turi kitus darbus, mes treniruojamės tik vakarais. Kartais treniruotėje būna tik penki krepšininkai, kartais – septyni, labai retais atvejais galime pažaisti „5 prieš 5“.
Dirbame su tuo, ką turime, sukamės iš padėties ir tikrai nesiskundžiame, bet turbūt jau supratote, kad negalime lyginti „Olimpo“ ir „Telšių“. O šiaip tikrai esu patenkintas visų „Telšių“ žaidėjų motyvacija. Visi esame vienoje valtyje ir augame kaip komanda.
Jums su vienu geriausių Lietuvos krepšinio vadybininkų Jonu Vainausku teko dirbti ne tik Palangoje, bet ir Vilniaus „Lietuvos ryte. Kaip Jonas pasikeitė per 20 pastarųjų metų?
Jis liko toks pats profesionalus kaip ir „Lietuvos ryto“ laikais. Jis labai gerai išmano krepšinį ir žmonių psichologiją. J. Vainauskas tada ir dabar daug kalbėjo su treneriais ir žaidėjais. Tai padėjo komandoms sunkiais periodais.
Palangoje buvo labai lengva su juo dirbti, vienas kitą supratome. Laikas su juo visada praeina labai gretai ir darbas su juo visada būna įdomus laikotarpis mano gyvenime. Džiaugiuosi, kad turėjau tiek galimybių dirbti su juo. Tikiuosi, Jonas kažkada vėl ras motyvaciją ir grįš į krepšinį.
J. Vainausko projektas Palangoje buvo labai įdomus ir pakankamai sėkmingas, tačiau truko vos vienerius metus. Kas lėmė tokią greitą projekto pabaigą?
Sunku pasakyti, aš nežinau tų aplinkybių. Visko galėjo būti po truputį. Jis yra kovotojas, laimėtojas. Kai neišeina taip, kaip nori, kartais jam būna sunku tą priimti. Todėl jam reikia kažkuriam laikotarpiui nueiti į šoną ir, kaip Šeškus sakė, pailsėti bent 3 mėnesius (šypsosi).
Jonui aš turbūt to pačio palinkėčiau – pailsėti. Sezonas Palangoje atėmė iš jo labai daug energijos ir tą aš suprantu. Man labai gaila, kad komanda nepasiekė savo tikslo ir netapo čempione.
Buvo tam tikrų aplinkybių, pavyzdžiui, vienas kitas abejotinas švilpukas. Suprantu, teisėjai juk irgi žmonės, jie irgi klysta. Tuo metu aš irgi žiūriu, ką mes, kaip komanda, galėjome padaryti geriau.
Toje komandoje jūsų pirmuoju asistentu buvo Renaldas Seibutis, kuris šiuo metu dirba Kauno „Žalgirio“ trenerių štabe. Ką galite pasakyti apie patirtį su Renaldu?
Labai profesionalus žmogus. Jam labai tinka įgūdžių lavinimo trenerio vaidmuo. Jis yra atsidavęs, visas tiesiog yra tame. Dar viena gera Renaldo savybė – jis labai greitai mokosi. Jis su Rimantu Kaukėnu organizuoja įgūdžių tovyklas vaikams ir jo komunikacija su vaikais yra labai aukštame lygyje. Dėl to jis ir yra ten, kur ir yra – „Žalgiryje“.
Ar R. Seibutis ateityje galėtų tapti vyriausiuoju treneriu?
Šiuo metu jam labai tinka būti individualių įgūdžių treneriu. Matosi, kad jam dega širdis, jam patinka su žaidėjais dirbti individualiai. Aišku, bėgs laikas ir jis, galbūt, panorės kažko kito.
Atskleidė, kaip į „Telšius“ prisiviliojo Eurolygos čempioną
Kokio braižo treneris esate? Esate linkęs prisitaikyti prie žaidėjų ar norite, kad žaidėjai labiau prisitaikytų prie jūsų?
Aš prisitaikau prie žaidėjų ir komandų nekomplektuoju (šypsosi). Praėjusį sezoną komandą komplektavo Jonas Vainauskas, šiemet – mano asistentas Audrius Maneikis.
Palangoje su Jonu tarėmės tik dėl Roberto Subotkevičiaus. Pasakiau, kad tas vaikinas man labai tiktų. Į „Telšius“ pasirinkau vienintelį Martyno Gecevičių, nes mums reikėjo tokio stiliaus žaidėjo.
Pamačiau Martyno interviu, kuriame jis pasakojo, kad neturi komandos, kad LKL klubams yra nereikalingas. Paskambinau jam, paklausiau, ką galvoja, kaip kas. Sakė, kad jį domintų žaidimas Telšiuose, jeigu klube galės derinti ir kitas savo gyvenimo veiklas. Klubui tas tiko ir štai turime Martyną Telšiuose. Jis yra profesionalas iš didžiosios raidės, supranta krepšinį iš pusės žodžio.
Ar sutiktumėte, kad ilgametis komandos žaidėjas Ignas Razutis yra tarsi „Telšių“ vizitinė kortelė?
Taip, galima sakyti, kad jis yra veidas, bet turime ir daugiau žaidėjų, kurie žaidžia daug metų kartu. Mūsų kapitonas Ovidijus Kaminskis „Telšiuose“ žaidžia nuo 2015 m., Laurynas Kaveckis – nuo 2012 m. Yra tas pats Deividas Rasys, Rolandas Jakštas. Jie visi penki kartu žaidžia jau gerą laiko gabalą. Jie gerai „sutvarko rūbinę“, mes atvirai kalbamės, diskutuojame, ką turime daryti, jei norime kažką pasiekti.
Ar pats, kaip treneris, turite ambicijų grįžti į LKL organizaciją?
Pasakysiu taip – man labai patinka dirbti Lietuvoje, o jeigu vėl kažkada pakvies LKL organizacija, kodėl gi ne?
Beje, Nenoriu atskleisti detalių, kad 2018 m. buvau sulaukęs NBA klubo susidomėjimo. Jie ieškojo trenerio, kuris galėtų dirbti su žaidėjais individualiai. Tada aplinkybės susidėliojo kitaip ir pasirašiau sutartį su „Neptunu“.
Mane, kaip trenerį, pergalės motyvuoja dirbti toliau, o skaudūs pralaimėjimai skatina mesti darbą (šypsosi). Bet praeina diena kita ir jau būna lengviau. Tada vėl norisi dirbti ir dėti visas pastangas, kad kitą kartą pavyktų pasiekti pergalę.
Kaip išmokote lietuvių kalbą?
Mano žmona yra lietuvė, vaikai – lietuviai. Jie ir prispaudė mane (šypsosi). Jeigu rimčiau, tai jau dešimt metų dirbu Lietuvoje, būtų labai blogai, jei nemokėčiau lietuvių kalbos.
Kai 2005 m. atvykote į „Lietuvos rytą“, nemokėjote nė vieno lietuviško žodžio?
Nemokėjau. Vėliau išmokau „laba diena“ ir panašiai. Taip pat išmokau kalbėti kaip Edas Cota (aliuzija į „Žalgirio“ legionierių, demonstravusį lietuviškų keiksmažodžių žinias, – autoriaus pastaba).
Man labai patinka mokytis kalbų. Kai su U16 Latvijos rinktine buvome Europos čempionate Graikijoje, su vietiniais stengiausi kalbėti graikiškai per „online vertėją“. Graikai buvo nustebę, kai stengiausi kalbėti jų kalba. Aišku, turbūt jiems buvo ir smagu, ir juokinga, nes šypsojosi iki ausų.
Sakoma, kad lietuvių kalba yra viena sunkiausių, bet jums pavyko ją išmokti labai greitai. Kaip manote, kodėl?
Man atrodo, kad lietuviams būtų sunkiau išmokti latvių kalbą. Bent jau man taip atrodo (šypsosi).
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
