Pirmomis ilgesnėmis atostogomis ir šventiniu laikotarpiu namų šiluma besimėgaujanti 30 metų treko dviračių žvaigždė Simona Krupeckaitė atskleidė, kad su vyru ir treneriu Dmitrijumi Leopoldu planuoja šeimos pagausėjimą. „Norėčiau, kad ateitų kuo greičiau, kad galėčiau ruoštis kitoms olimpinėms žaidynėms“, - kalbėjo ji.
Trečiadienį Vilniaus prekybos centre „Panorama“ atidaryta nuotraukų paroda, kurioje įamžintos įsimintiniausios Simonos Krupeckaitės akimirkos iš 2012 metų Europos dviračių treko čempionate Panevėžyje.
„Tikrai įdomu pamatyti save tokioje viešoje vietoje. Čia išlenda ir asmeninė dalelytė manęs. Aišku, daug puikių prisiminimų ir akimirkų čia įšaldyta, sukėlė net jaudulį. Nuoširdžiai malonu“, - komentavo trisdešimtmetė dviratininkė.
Kaip ir kur sutikote šventinį laikotarpį – šv. Kalėdas ir Naujuosius metus?
Praleidome namie su šeima. Ilgai išsvajotos atostogos, kai galiu pabūti namie, pasirūpinti dovanomis, namų šiluma, šeimos artuma. Net sunku pasakyti – tikriausiai prieš dešimt metų kažką panašaus išgyvenau. Kai pradėjau važiuoti varžybose žiemos laikotarpiu, pažymėdavau tas šventes mažame ratelyje arba išvis nešventėme. Kai namie, matosi nuotaika švenčių – geriau, atsigauni. Tada atrodo ir sportuoti gali pradėti.
Pradėjote pasirengimą?
Treniruojuosi, judu. Minske pasaulio čempionate vasarį nestartuosiu. Mažai laiko pasiruošti, proga pailsėti ir susikaupti. Juolab, kad vyksta pasikeitimai treke. Čempionatai būdavo pavasarį, o dabar nori vėl padaryti kaip anksčiau – rudenį. Norint dalyvauti pasaulio čempionate, reikės dalyvauti pasaulio taurės etapuose, o į pastaruosius gali patekti dalyvaudamas ir rinkdamas taškus paprastose varžybose. Taip kad bus įtempti metai, reikės daug finansų ir išvažiavimų. Per metus reikės 20–25 varžybų. Konkrečių planų dar nėra, todėl sudėtinga sakyti, kam ruošiuosi. Palauksime, kol nusistovės sistema. Jei keis sistemą po pasaulio čempionato Minske, tai neaišku, kada bus kitas pasaulio čempionatas – ar dar šįmet, ar po pusantrų metų. Jie dar patys nežino. Neturime kur skubėti, leidžiame gerai laiką Lietuvoje, turime gerą ir šiltą treką.
Praėjusių metų pabaigoje kalbėjote, kad negalite žiūrėti į dviratį, ar dabar jau atsirado noras varžytis?
Varžybos gerai, bet treniruotės... (juokiasi) Jei nereikėtų treniruotis, mielai į varžybas važiuočiau kiekvieną dieną. Į sunkias treniruotes dar nesinori, o į varžybas jau galėčiau važiuoti. Žiūrint į nuotraukas sukyla prisiminimai, emocinis virpesys. Tai išliks visą gyvenimą.
Ilgąją pertrauką neplanuojate išnaudoti šeimai pagausinti?
Planuojame. Kol kas dar neturiu, ką pasakyti, bet planuojame. Bus matyti, ar šį, ar kitą sezoną, o gal palauksime iki kitų olimpinių žaidynių?
Ko labiau norėtųsi?
Jokio skirtumo. Norėčiau, kad ateitų kuo greičiau, kad galėčiau vėliau ruoštis olimpinėms žaidynėms. O jei Dievas neduos dabar, duos vėliau. Dėl to labai nesijaudiname.
Kalbant apie politikų pažadus po olimpinių žaidynių gerinti sporto bazes, ar matote akivaizdžių pokyčių?
Mūsų sporto šakoje nelabai ko ir trūksta. Turime gerą trenerį, gerą bazę. Kažkokių trūkumų yra, bet su įvairiomis problemomis ir finansais labiau susiduria treneriai. Aš arba gaunu, arba ne į kortelę (juokiasi). Asmeniškai aš iš „savo bokšto“ negalėčiau pasakyti, kad kažko trūksta.
Treniruočių metodikoje neketinate kažko keisti?
Visada kažką nauja galvoji, nestovi vietoje. Pamėgini vieną metodiką, kitą. Dima (Dmitrijus Leopoldas, - red.) nuolat internete ir knygose ieško naujovių. Prieš olimpines žaidynes esame išmėginę kelias naujoves.
Dviračio nekeisite?
Nemanau.
O trenerio?
Tikrai ne. Turime vieną geriausių pasaulio trenerių. Pažiūrėkite, kiek Dima per ketverius metus Lietuvai padarė. Treko sprinto Lietuvoje neturime nei šaknų, nei tradicijų, nei mokyklos, nei įpročių, nei sąlygų. Atėjo Dima ir padarė. Kol kas esu aš, Gintarė Gaivenytė. Dima dirba su vaikinų grupe, bet tai nėra lengva, nes jie yra „be mokyklos“. Sprinto reikia mokytis vaikams nuo to amžiaus, kai sėda ant dviračio. Sudėtinga, kai reikia „perlaužti“ dviratininką su susiformavusiais įgūdžiais ir įdiegti visiškai kitą techniką. Tai, ką padarė Dima – fenomentas. Aišku, kai važiuoji į olimpiadą ir tau ant kaklo užkabintas medalis, ir tu jo nelaimi, atrodo liūdna. Tačiau kai pamąstai, ką jis davė ir padarė Lietuvai – didelis pasiekimas. Reikia didžiuotis ir mokytis. Esame dar labai jauni.
Kada reikėtų pradėti ruošis pasaulio čempionatui, jei būtų rudenį?
Pusmečio intensyvių treniruočių gal ir užtektų, jei nereikėtų dar „atsirinkinėti“. Jei tokia didelė atranka, bus sunkiau. Reikės išsklaidyti savo pajėgumą į atranką. Piko jau negalėsi parodyti ir akcentuoti į vienas taurės varžybas. Bus matyti.
Kiek tokios ramesnės atostogos be didelio sporto gali tęstis?
Jei Dievas duos, bus šeima, ilgiau užsitęs, o jei ne – gali užsitęsti iki pavasario, gero oro. Tuomet – į lauką, rinkti kilometrus, didinti kraujotaką ir į varžybas.
Toliau iš Lietuvos išvažiuoti neketinate?
Vasarą gal, o dabar – namie židinį kaiti namie ir gerai. Šiaip esame pripratę ant lagaminų gyventi, tai kai padai pakais, tai ir lėksim. Nesame vienoje vietoje ilgiau nei pusmetį išbuvę.
Pastaruoju metu aktuali diskusija dėl Prezidentės nesuteiktos Lietuvos pilietybės dailiojo čiuožimo atstovei amerikietei Isabellai Tobias. Turite savo nuomonę šiuo klausimu?
Sunku būtų pasisakyti prieš valstybės vadovus, bet aišku, tai didžiulis minusas Lietuvos sportui. Manau, reikėtų suteikti galimybę žmonėms garsinti Lietuvos vardą. Nematau čia nieko bloga. Iš politinės pusės yra įstatymai ir Konstitucija, o žmogiškieji faktoriai ir sportas – kita. 100 proc. palaikau čiuožėjus ir tikrai manau, kad reikėtų suteikti I. Tobias pilietybę.
TIK FAKTAI:
S. Krupeckaitė 2012 metų Londono olimpinėse žaidynėse dviračių treko sprinto rungtyje užėmė 5 vietą, o keirine – septintą. Vėliau jis atsigriebė Panevėžyje vykusiose Senojo žemyno pirmenybėse – iškovojo aukso medalius komandinio sprinto ir keirino rungtyse.
