Lietuvos nacionalinės rinktinės kandidatui Simui Jasaičiui pastaruosius dvejus metus ragauta legionieriaus duona nebuvo skalsi. Todėl krepšininkas neslepia, kad atstovavimas savo šaliai jam padėtų atsigauti po sunkių sezonų užsienyje.
S.Jasaitis gali pasigirti, kad trejus metus iš eilės tapo trijų šalių čempionu - užpernai Lietuvos (su Vilniaus "Lietuvos rytu"), pernai - Izraelio (su Tel Avivo "Maccabi"), šiemet - Ispanijos (su Vitorijos "Tau Ceramica"). Vis dėlto žydų ir baskų klubai 202 cm ūgio puolėjui gerų prisiminimų nepaliko.
Lietuvį treniravo puikiai jo asmenines savybes pažįstantis kroatas Nevenas Spahija, tačiau puolėjo vaidmuo šiose komandose buvo tik epizodinis, nors į Izraelį lietuvis atvyko kaip vienas „Lietuvos ryto“ komandos lyderių. Natūralu, kad S.Jasaitis panašaus vaidmens tikėjosi ir naujoje ekipoje. Tačiau padėtis nesikeitė ir Ispanijoje.
„Kaip gali parodyti, ką moki, jei treneris tavimi nepasitiki ir neleidžia žaisti, - retoriškai klausė už aikštės ribų nuolat besišypsantis ir subtilų humoro jausmą turintis S.Jasaitis. - Dalyvavimas rinktinėje man bus tarsi reabilitacija, labiausiai - psichologiškai".
Tritaškius taikliai metančiam S.Jasaičiui šis krepšinio elementas labiausiai ir patinka. „Krepšinyje nemėgstu tik apšilimų ir pralaimėjimų. Labiausiai - tų skaudžių“, - neslepia 26 m. žaidėjas, neseniai pasirašęs vienų metų sutartį su pernai ULEB taurę laimėjusia ir šiemet Eurolygoje rungtyniausiančia Badalonos "Joventut" ekipa iš Ispanijos.
- Kodėl sezonas Vitorijoje jums buvo toks nesėkmingas? – žaidėjo paklausė dienraštis „Respublika“.
- Rungtyniaudamas kiekviename klube, pradedant nuo „Sakalų“, savo karjeroje žengdavau po žingsnį į priekį, visuomet judėjau pirmyn. O metai Ispanijoje buvo visiškai į kitą pusę, jie labai mane nuvylė.
Galima vardyti daug niuansų, kurie sutrukdė man gerai pasirodyti, atsiskleisti. Treneris nedavė žaidimo laiko, o jis komandoje labai daug lemia. Nors treneris mane puikiai žinojo, kažkodėl nepasitikėjo. O jei neduoda laiko pasireikšti, tai kaip gali sužaisti?
- Tuomet kaip krepšininkui išgyventi tą laikotarpį, kada fatališkai nesiseka?
- Nesišaukiu pagalbos, gal daugiau keikiuosi mintyse susinervinęs dėl visų tų situacijų. (Juokiasi) Tuomet klausi savęs, kodėl taip nutinka... Dauguma sako, kad nereikia savęs kalti ant kryžiaus, per daug krimstis dėl nesėkmių.
- Kieno parama jums svarbiausia?
- Visos šeimos, draugų. Visa, kokia tik gali būti.
- Rinktinė jums padės atsigauti tiek fiziškai, tiek psichologiškai?
- Taip, bus tarsi reabilitacija. Labai norisi parodyti, ką galiu. Pačiam man yra didžiulis stimulas būti dar geresniam. Aišku, reikia, kad treneris pasitikėtų, kad duotų žaisti.
- Olimpiada - tai svajonės išsipildymas?
- Kiekvienas krepšininkas svajoja atstovauti savo šaliai olimpiadoje. Apskritai visuomet norisi pakliūti į rinktinę ir kartu dalyvauti įvairaus rango varžybose - tiek Europos, tiek pasaulio čempionatuose, ne tik olimpiadoje. Kartu su rinktine iškovoti titulai yra brangesni nei tie, kuriuos laimi žaisdamas klube. Taip pat čia visi savi, visi lietuviai. Visi vieni kitus pažįstame. Smagu po sezonų susitikti.
- Kuri olimpiada jums įsiminė kaip žiūrovui?
- Mažiukas žiūrėdavau, kaip žaidė A.Sabonis, Š.Marčiulionis, R.Kurtinaitis. Visi labai patiko, nebuvo vieno išskirtinio. Žiūrėdamas į juos negalvojau, kad ir pats kada nors turėsiu galimybę dalyvauti olimpiadoje. Atsimenu ir Sidnėjų, ir paskutinę olimpiadą, kuri buvo gana skaudi.
- Lietuva visuomet kelia aukščiausius tikslus savo krepšininkams. Tai negąsdina?
- Kiekvienas krepšininkas nori laimėti ir pats tą supranta, tačiau visko nutinka, negali visada laimėti. Žinai, kad atstovauji Lietuvai, ir sieki tų pergalių, sieki pirmos vietos, žinai, kad į tave žiūri milijonai mažos šalies žmonių ir to laukia. Galiu pažadėti, jog bandysiu atiduoti viską, kad tos pergalės būtų. Žinoma, visi suprantame, kad į olimpiadą susirinks stiprios komandos, visos kausis dėl aukštų vietų.
- O koks tų pergalių receptas?
- Bandyti būti geriausiam iš geriausių. (Šypsosi.) Stengtis dirbti. Lemia ir kiti faktoriai - tokie kaip sėkmė, laimė. O vėliau - kaip Dievas duos. (Šypteli.)
- Su kuria komanda olimpiadoje labiausiai norisi susitikti?
- Visos komandos yra įdomios. Įdomu būtų su amerikiečiais išbandyti jėgas, su rusais turime sąskaitų.
- Lietuvos komanda Pekine bus panaši į tą, kuri Ispanijoje vykusiame Europos čempionate iškovojo bronzą.
- Yra ir naujų žaidėjų, kiekvienas nori save parodyti ir patekti į rinktinę. Ispanijoje buvo Ispanija, o dabar olimpiada. Ir treneris, ir patys žaidėjai - visi suprantame, dėl ko susirinkome, visi turi stengtis sukurti vientisą komandą. Reikia klausytis vieniems kitų, klausyti trenerių. Žinoma, klaidų sunku išvengti. Kartais, būna, pasiginčijame dėl vieno ar kito epizodo, pasiaiškiname dėl situacijų. Tai normalu. Tačiau rinktinėje niekuomet nebuvo jokių pykčių.
Raminta Kaminskaitė
