G. Žibėnas pačioje 2021 metų pradžioje priėmė bene skambiausią karjeros iššūkį ir, sulaukęs klubo vadovų ir žaidėjų pasitikėjimo, tapo „Ryto“ vyriausiuoju treneriu. Specialistui teko tikrai neeilinė užduotis – kuo skubiau gelbėti kaip reikiant apdaužytą ir skęstantį sostinės ekipos laivą.
Vis dėlto, turbūt net ir patys ištikimiausi „Ryto“ sirgaliai negalėjo prognozuoti, kad G. Žibėnas vos per du mėnesius stipriai aptalžytą Vilniaus klubą pavers „karščiausia“ komanda „Betsafe-LKL“ čempionate.
36 metų specialistas sostinėje dirbdamas vyr. treneriu dar nespėjo pajausti pralaimėjimo skonio. Vienuolika pergalių ir nulis pralaimėjimų – tokia iškalbinga yra G. Žibėno statistika vadovaujant „Rytui“.
Ir nors G. Žibėnas į Vilnių sugrąžino viltį ir tikėjimą pagrindine miesto komanda, nei pasidžiaugti pergalėmis, nei bendrai įvertinti atsinaujinusio karjeros statuso, kaip sako pats treneris, tiesiog dar nebuvo kada.
„Kai atvykau į „Rytą“, kai buvo tokia pralaimėjimų serija, jau buvau bet kam pasiruošęs. Save nusistatai taip, kad esi viskam pasiruošęs. Kai paskyrė vyr. treneriu, tiesiog reikėjo greitai imtis darbo ir net nebuvo laiko papildomo galvoti apie emocijas“, – LKL.lt pasakojo treneris.
Vos tapęs pagrindiniu komandos vairininku G. Žibėnas sostinėje įvedė, kaip sako pats, rezultatus pakeitusią naujovę – stipriai sumažino treniruočių apimtį ir krūvį.
„Gal pradėkime nuo treniruočių – mes dramatiškai sumažinome treniruočių apimtį, dėl to automatiškai keičiasi mūsų braižas gynyboje, mes galime žymiai energingiau dirbti gynyboje. Tas, manau, atsispindi rezultatuose“, – drąsiai dėstė specialistas.
Bendrai G. Žibėnas yra išskirintė figūra Lietuvos krepšinyje – treneriu jis dirba lygiai pusę savo gyvenimo, o pirmuosius nurodymus auklėtiniams jis pradėjo skirstyti vos sulaukęs pilnametystės.
– Treneri, visų pirma, jūsų vadovaujamas „Rytas“ kol kas laimi viską. Ar tikėjotės tokios geros pradžios?
– Aišku, kad tikėjomės. Tiek pergalių iš eilės pasiekti nėra lengva bet kurioje lygoje. Norime tą seriją tęsti, nes tikrai mentalitetą kažkiek išsiugdę jau esame, norime žiūrėti tik į artimiausias rungtynes. Stengiamės praėjusias rungtynes pamiršti ir žiūrėti tik į priekį.
– Prabėgo beveik du mėnesiai, kaip esate vyr. treneris. Galbūt jau pastebite, kaip keičiasi žaidėjų charakteris?
– Šitoje komandoje charakteris... Kai atvykau čia rugpjūčio mėnesį, iškart matėsi, kad žaidėjų charakteris yra teisingas. Čia yra visų pirma, ką norėčiau paminėti. Antras dalykas – treneris profesionalioje komandoje per daug charakterio nepakeis. Taip, galbūt formuojantis asmenybei, vaikų amžiuje, tu gali turėti tam įtakos, bet profesionaliam sporte charakterio tu neištreniruosi. O su „Ryto“ žaidėjų charakteriu viskas yra labai okay. Čia mes problemų neturėjome visą sezoną.
– Charakterio, kaip sakote, nepakeisite. Bet galite pakeisti komandos braižą. Jis keičiasi?
– Gal pradėkime nuo treniruočių – mes dramatiškai sumažinome treniruočių apimtį, dėl ko automatiškai keičiasi mūsų braižas gynyboje, mes galime žymiai energingiau dirbti gynyboje. Tas, manau, atsispindi rezultatuose. Kol kas gal nėra to pastovumo, tokio, kokio norėtųsi, bet jo mes ieškome.
– Kas buvo sunkiausia perimant sunkią atkarpą išgyvenusios komandos vairą?
– Sunku nebuvo. Sąžiningai galiu pasakyti, nes žaidėjai priėmė labai pozityviai, iškart jaučiau palaikymą iš jų. Tiek iš žaidėjų, tiek iš administracijos, tiek iš klubo vadybos. Todėl buvo lengva. Taip pat labai greitai susidirbome su visais treneriais, labai didelę įtaką šitam rezultatui duoda Georgios, taip pat Gustas ir Tadas. Labai lengvai mes su jais susidirbome, dėl to ir turime dabar tokį rezultatą.
Sunkiausias buvo momentas, kai pirmas rungtynes žaidėme su „Neptūnu“, nepilnos sudėties, toli gražu nepilnos sudėties. Ir dar antrą rungtynių minutę traumą gavo pagrindinis didelis – Martynas Echodas. Tai sunkiausia buvo tos pirmos kelios savaitės, kai norisi kažkokią naujovę įdėti, bet tu neturi pilnos sudėties ir mes esame labai limituoti žaidžiant ne savo pozicijose.
– O jūs pats tikėjotės, kad tapsite vyr. treneriu?
– Galbūt labiau netikėta buvo gauti pasiūlymą grįžti atgal į Lietuvą prieš sezoną. Kai atvyksti į „Rytą“, kai buvo tokia pralaimėjimų serija, jau tu buvai bet kam pasiruošęs. Save nusistatai taip, kad tu esi viskam pasiruošęs, žinai, kad kaip bus – taip. Kai paskyrė vyr. treneriu, tiesiog reikėjo greitai imtis darbo ir net nebuvo laiko papildomo galvoti apie emocijas.
– Per savo karjerą išmaišėte daug skirtingų šalių: Lenkiją, Estiją, Daniją, Italiją, Iraną, Indoneziją. Kuri paliko geriausią, ir kuri – blogiausią įspūdį?
– Apie šalį, kaip apie šalį, aš negaliu sakyti blogai apie nė vieną, nes kiekviena yra išskirtinė. Bet blogiausios sąlygos buvo Danijoje, nes ten gyvenimo ir transporto sąlygos buvo silpnesnės. Bet nieko blogo negaliu pasakyti apie pačią šalį, juk tai yra viena laimingiausių tautų pasaulyje. Geriausias gyvenimo sąlygas tikrai vienareikšmiškai turėjau Indonezijoje, o didžiausią įspūdį palikusi šalis iki pat šių dienų, neslepiu, draugai mano artimi žino, kad tai yra Italija. Džiaugiuosi, kad teko ten padirbėti sezoną, ypač dėl to, kad tai buvo Pietų Italija, kas tikrai skiriasi nuo Šiaurės. Lėtas gyvenimo stilius, maistas, kultūra... Žmonės labai atviri, šilti ir pozityvūs. Tas paliko neišdildomus įspūdžius, o visos kitos šalys yra savitos – tame pačiame Irane gamta yra nuostabi, atmosfera irgi, viskas yra labai gerai. Lenkija irgi, atrodo netoli nuo mūsų, bet vis tiek kitaip. Estija paliko irgi gerą įspūdį, apie šalis visas galiu tik teigiamai atsiliepti.
– O jūsų karjeroje buvo tokių žaidėjų, su kuriais niekaip nerasdavote bendros kalbos? Kaip spręsdavote konfliktus?
– Jeigu toks žaidėjas yra komandoje, kurio ego yra aukščiau negu komanda, tu turi paprasčiausiai su juo išsiskirti. Teko tokius žaidėjus kelis turėti. Jei kalbėti iš patirties, tai reikėjo su jais išsiskirti žymiai greičiau. Mano nuomone, vienas žaidėjas suburti komandos negali, bet vienas žaidėjas gali komandą sugriauti. Tas yra faktas. Džiaugiuosi turėjęs tokią patirtį ir stengiuosi to išvengti ateityje.
– Kokias jūsų sakomas frazes dažniausiai treniruočių metu girdi jūsų auklėtiniai?
– Gynyboje turbūt būtų: „To neužteks“, tą tikrai dažnai sakau, arba „Aktyvios rankos“. O puolime turbūt: „Ekstra pasas“ arba „Ėjimas ant lentos“.
– Treneriu dirbate pusę savo gyvenimo. Kaip aštuoniolikmetis G. Žibėnas tapo krepšinio treneriu?
– Buvo meilė krepšiniui, buvo pirmas mano studijavimo sezonas Kūno kultūros akademijoje tuometinėje, ten aš sutikau vieną iš savo lektorių, kuris anksčiau buvo mano krepšinio treneris. Jis pasiūlė man prisijungti darbuojantis su vaikais, nes pats visko nebespėjo. Taip ir prasidėjo viskas – nuo vaikų.
– Kokia jūsų, kaip trenerio, didžiausia svajonė?
– Svajonės visada būna, bet kai taip mane mėto gyvenimas ir kai taip klostosi karjeros vingiai, labai sunku prognozuoti. Tu net nežinai, kas vyks už pusės metų, kas vyks už metų. Taip, mano artimiausi draugai puikiai žino, svajonė yra, bet nenoriu jos labai plačiai išplėsti. Svajonės link reikia eiti labai mažais žingsniais, reikia ja tikėti, bet neišduoti.
– Kokią sezono pabaigą su „Ryto“ komanda matote?
– Galime kalbėti apie tai, ką mes galime patys kontroliuoti čia ir dabar, tai yra artėjančias rungtynes. Turime joms pasiruošti kiek įmanoma geriau ir iškovoti pergale. O vėliau galvosime apie kitas rungtynes. Aš nežinau, ar mes būsime traumuoti atkrintamųjų etape, ar varžovai bus kitokie, tą labai sunku sukontroliuoti, todėl norisi būti atsakingam už tai, ką tu gali kontroliuoti.
