Jis prisipažino, kad vaikystėje į baseiną eiti „stūmė“ tėvai. „Nes tikrai nebuvo tosios meilės iš pirmo žvilgsnio sporto šakai. Tėvai vis pažadėdavo nupirkti kokį nors žaislą, jei nepraleidinėsiu treniruočių, Tuo metu negalvojau, kad baseine praleisiu trylika metų“, - prisipažino 33-ejų P. Andrijauskas.
Plaukimas jam pradėjo patikti dvylikos. „Tada pradėjau jausti malonumą, iškovojau vieną kitą pergalę. Pasidarė įdomu. Visada buvau maksimalistas – arba viskas, arba nieko. Kitaip man neįdomu. Todėl dirbau baseine juodai, stengiausi“, - teigė panevėžietis.
2004-aisiais metais jis tapo olimpinės rinktinės nariu ir Atėnuose varžėsi su pačiais stipriausiais atletais 200 metrų peteliške rungtyje, o po trijų metų Melburne vykusiame pasaulio čempionate Paulius pagerino šios rungties Lietuvos rekordą. Tačiau šiuo rekordu Paulius nesigiria – praėjusiais metais šalies rekordą sekunde pagerino Deividas Margevičius. Tam Lietuvos plaukikams prireikė dešimties metų.
Tačiau P. Andrijauskas – vis dar yra rekordininkų sąraše – iki šiol nėra pagerintas šalies 4x200 metrų laisvu stiliumi tame pačiame pasaulio čempionate prieš dešimt metų pasiektas rekordas – 7:25.37. Tada vyrų komandą sudarė Vytautas Janušaitis, Saulius Binevičius, Paulius Viktoravičius bei Paulius.
„Užsispyrėlis“
Savo sportinę karjerą P. Andrjiauskas baigė būdamas 24-erių. „Tačiau paskutiniai trys metai buvo reikalaujantys sprendimo. Turėjau pasirinkti – arba susikaupti, arba mesti plaukimą. Buvau pasiklydęs, ieškojau savęs, galvoje nuolat sukosi mintys, ar verta treniruotis. Negalėjau apsispręsti. Žinau, kad turėdamas galimybę grįžti laiku, nesirinkčiau vidurinio kelio, kurį tada pasirinkau – sprendimą priimčiau greičiau“.
P. Andrijauskas atsidūsta, paklaustas, kodėl tada dingo motyvacija. „Gal reikėjo daugiau su trenerė kalbėtis... Gal reikėjo labiau jos klausyti. Aš buvau maksimalistas. Tasai bjaurus užsispyrėlis. Trenerė Ina Paipelienė su manimi turėjo labai daug vargo, - kalbėjo Paulius. – Manau, kad esu pats sudėtingiausias jos sportininkas. Tačiau dabar galiu pasakyti, kad dėl tuometinio savo bjauraus charakterio, daug išmokau iš trenerės. Ji kentėjo, bet džiaugiuosi, kad pats iš to pasimokiau“.
Paulius buvo tas, kuris nuolat kabinėjasi: jei atėjęs į treniruotę pamatydavo, kad plane yra parašyta nuplaukti penkis kilometrus, jis būtinai paklausdavo: „Kodėl ne keturi su puse?“
„Nuolat klausinėdavau nesąmonių, nuolat komentuodavau... Taip savo trenerę kankinau daug metų, tačiau visą tą laiką ji man kantriai aiškindavo ir pasakodavo, - sakė P. Andrijauskas. - Man labai gaila, kad jai teko su manimi kankintis, bet dabar galiu pasakyti nuoširdų „Ačiū“ už tai, kad aš daugiau negu bet kuris kitas buvęs plaukikas suprantu apie plaukimą. Būtent iš jos išmokau kantrybės, išmokau bendrauti su sportininkais. Man yra lengviau juos suprasti“.
Paklaustas, ar pats galėtų dirbti su „bjauriuoju“ savimi, Paulius nukerta: „Ne, nes su tokiu dirbti yra neįmanoma“.
„Galima pabandyti dirbti metus ar du, o po to išsiųsti kur nors į užsienį ar ieškotis galvos daktaro. Nes aš manau, kad su tokiu, koks buvau, dirbti neįmanoma“, - atsargiai šypteli treneris.
Apsisprendęs baigti savo sportinę karjerą Paulius tris metus net negalėjo pažiūrėti baseino pusėn. „Tačiau pailsėjęs pabandžiau dirbti treneriu. Supratau, kad man patinka ir sekasi. Kartais net pagalvoju, kad to, ko nepadariau pats kaip plaukikas, bandau padaryti per savo auklėtinius, - teigė P. Andrijauskas. – Jaučiuosi tarsi pats plaukčiau, kai matau juos plaukiančius. Atrodo, kad pats startuoju, pats plaukiu ir siekiu rezultato“.
„Juodas darbas“
„Iki šiol esu maksimalistas – nėra baseine jokių slaptų metodikų ir naujų išradimų. Yra tik juodas ir sunkus darbas. Tik taip gali tapti čempionu, - teigė prieš metus su Rūta Meilutyte pradėjęs dirbti treneris. – Talentas? Rūta? Ji yra viską savyje išsiugdžiusi... Manau, čia talento yra labai nedaug“.
P. Andrijauskas tuoj pat pateikia pavyzdį: „Įsivaizduokime dvidešimt metų sėdimą darbą dirbantį žmogų, kuris vieną dieną sugalvojo nubėgti maratoną: atsistojo ir pradėjo bėgioti. Taip pat įsivaizduokime, ką jis galėtų pasiekti, jei bėgioti būtų pradėjęs būdamas šešerių ir dešimt metų sunkiai treniruotųsi“. „Tada visi sakytų, kad jis yra talentingas bėgikas? Manau, talento čia nėra, pasikartosiu, tai – juodas ir sunkus darbas. Rūta olimpinį aukso medalį laimėjo būdama penkiolikos, bet tikrai ne dėl to, kad gimė labai stipri ir mokėdama plaukti krūtine. Tiesiog ji visą laiką to siekė, to norėjo, aplinkybės sutapo, šeima ir treneriai palaikė – todėl jai pavyko“, - atvirai kalbėjo P. Andrijauskas.
Jis puikiai prisimena visų nuostabą, kai buvo paskelbta apie bendradarbiavimą su R. Meilutyte. „Tada reikėjo Rūta prižiūrėti prieš kelionę į JAV. Tris savaites. Buvau paprašytas tai daryti. Darbas su Rūta man patiko... Ir jai, turbūt, patiko. Radome bendrą kalbą, kas, mano manymu, yra svarbiausia. Juk sportininkas su treneriu negali dirbti, jei skiriasi jų požiūris į darbą ir tikslus. Abu esame maksimalistai... Tiesą pasakius, ji man labai primena mane patį jaunystėje, - nusišypsojo treneris. – Jos nereikia stumti, raginti, ją visada reikia prilaikyti, kad dirbtų tinkamai ir nepersistengtų“.
Sportininkės ir trenerio būdas sutapo. Po poros savaičių pasigirdo pirmosios kalbos, kad šis duetas galėtų „susidirbti“.
„Baseino neužtenka“
„Likti Lietuvoje. Treniruotis kartu – tai buvo mintis, kurią garsiai išsakė mano trenerė I. Paipelienė. O aš net neturėjau vizijos, kad Rūta gali likti Lietuvoje. Tačiau apie tai pašnekėjome su pačia Rūta, Lietuvos plaukimo federacijos prezidentu. Tada pats pradėjau tikėti, kad kažkas gali gautis“, - pasakojo P. Andrijauskas.
Sulaukęs priminimo, jog žmonės neretai apeliuoja, kad Lietuvoje nėra tinkamų sąlygų treniruotis, P. Andrijauskas suskubo pertraukti: „Sąlygos yra, galbūt, ne tokios, kokios yra kitur, tačiau jos yra. Juk matome, ko pasiekia Panevėžyje besitreniruojantys plaukikai, - pabrėžė pašnekovas. – Mažo, emigruojančio miesto, kuriame net universiteto nėra, moksleiviai tik pabaigę mokyklas išvažiuoja. Tačiau treneriai sugeba atrasti ir užauginti mažame baseiniuke jaunimą. Vienas, kitas ir jau turime Europos čempioną“.
Paprašytas įvardinti, kas slepiasi po žodžiu „sąlygos“, Paulius nesutriko. „Baseinas, sporto salė, treneriai, medikai, masažuotojai – visa komanda. Bet nepamirškime, kad sportininkui yra labai svarbios sąlygos, kurios yra už baseino ribų, - teigė P. Andrijauskas. – Sportininkas privalo turėti gyvenimą, veiklų, pramogų, draugų. Jis negali gyventi tik baseinu, to neužtenka. Kai kurie sportininkai būtent šių sąlygų ir ieško. Dalis jas randa Amerikoje, kiti – Australijoje, o treti – Lietuvoje. Vieniems patinka gamta, kitiems reikia kalnų, jūros. Vien turėti baseiną neužtenka“.
„Švarus lapas“
„Ar sunku būti juo? Ar sunku būti maksimalistu? Taip, sunku... Tačiau tai yra ir gerai. Didelių pergalių aš nepasiekiau, tačiau Rūtos pavyzdys rodo, kad maksimalizmas, nusiteikimas dirbti... Tiesiog jos talentas niekuo nepadėtų, jei ji nebūtų maksimalistė, - teigė P. Andrijauskas. – Visos jos pergalės buvo pasiektos juodo darbo, puikaus nusiteikimo ir didelio noro dėka“.
Šiais metais R. Meilutytė iš Europos čempionato parsivežė du aukso medalius. „Nors mūsų tikslai čempionate buvo visai kitokie, - nukirto P. Andrijauskas. – Labai gaila, kad Rūtai sutrukdė liga, savo plano negalėjome įgyvendinti. Vasarą pasaulio čempionate norėjome pasitikrinti, ar veikia mūsų bendro darbo sistema, nes tik pradėjus dirbti kartu buvo padaryta labai daug pakeitimų treniruočių metodikoje“.
P. Andrijauskas prisipažino, jog iš pradžių apie ankstesnes metodikas, taikytas R. Meilutytės treniruotėse, žinojo labai mažai.
„Tiesiog Rūta atvažiavo ir pasakė, kad viską nori pradėti iš naujo. Pasaulio čempionate mums reikėjo rezultato, kuris parodytų, ar einame tinkama linkme. Ar kažką pakeitėme prieš Europos čempionatą? Buvome išvykę į Australiją ir nusprendėme darbuotis su ten esančia didele komanda pagal jų programą, - sakė P. Andrijauskas. – Tuo metu nebuvo planuota kažką keisti, tiesiog ieškojome, su kuo galėtume „pasisparinguoti“. Žinojome, kad savo metodiką turėsime padėti į šalį, jei norime dirbti su komanda“.
„Sunkiausi metai“
Treneris nusišypsojo sulaukęs klausimo, ar labai jaudinasi, kai Rūta plaukia. „Kai buvau sportininkas ir trenerė man sakydavo žodžius, kurių niekada nepamiršiu: „Tu eini į startą – jaudiniesi, bet net neįsivaizduoji, kaip jaudinuosi aš“. O aš jai vis atsikirsdavau klausdamas, koks dar čia jaudulys gali būti – juk treneris tribūnoje tiesiog stovi. Juk aš turėdavau eiti, nusirenginėti prieš žiūrovus, lipti ant bokštelio, galvoti, kad nepramiegočiau starto“. „Nebejuokaukit“ – atsikirsdavo Paulius, o dabar pats žino, kas yra trenerio jaudulys.
„Tai pajaučiau, kai su Andriumi Šidlausku buvome pasaulio jaunimo čempionate, - nusijuokė Paulius. – Nesigauna ramiai vietoje nusėdėti, norisi vaikščioti, kažką daryti. Nervų yra nežmoniškai daug. Tuo metu supranti, kad esi atsakingas ne tik už savo vardą, supranti, kad neši atsakomybę už savo sportininko vardą, gyvenimą, karjerą. Juk turime suprasti, kad sportininko karjera nėra amžina, po kiekvienų nenusisekusių varžybų sportininkas suvokia, kad prarado kažkiek laiko, kuris tirpsta. Trenerio noras, kad sportininkas laimėtų, galėtų džiaugtis, yra labai didelis... Įvairiausių baimių taip pat pakanka“.
Ypač, kai dirbi su R. Meilutyte.
„O, taip... Kai tave stebi ir apkalba visa Lietuva, - šypteli P. Andrijauskas. – Dabar galiu atvirai pasakyti, šie metai buvo patys sunkiausi mano gyvenime. Tačiau mokausi, vertinu patirtį. Tikiu, kad kiti metai bus lengvesni, sugebėsiu išvengti streso. Žinai, savo sportinėje karjeroje nesu turėjęs tokių sunkių metų, kokie buvo šie dirbant treneriu. Gal galima sakyti, kad treneriu būti yra sunkiau... Nors visiems atrodo, kad nieko neveikiu, atostogauju, keliauju ir pramogauju. Bet nepamirškime, kad sportininkas irgi turi didelį krūvį, jis turi galvoti apie save ir bijo pavesti trenerį. Todėl sunku pasakyti, kuo būti yra sunkiau“.
Nėra „Pavargau“
P. Andrijauskas teigė, kad diskusijų baseine su R. Meilutyte netrūksta. „Jų visada būna. Juk jai jau dvidešimt metų, ne dvylika, ne keturiolika. Ji yra suaugęs žmogus. Nuo dienos, kai pradėjome dirbti aš stengiausi išklausyti ir išgirsti jos norus, - sakė treneris. - Diskusijų netrūkdavo, bet viskas išsispręsdavo labai nesudėtingai. Ji yra labai gera sportininkė, su ja nebuvo jokių problemų, nesu nė karto girdėjęs ją bumbant ar besiskundžiant“.
R. Meilutytė niekada nesiskundžia. Kai Paulius užduoda elementarų klausimą „Kaip jautiesi?“ ataidi atsakymas „Normaliai“.
„Jeigu jai būna sunku, ji atsako „Normaliai“. Jau tik, kai pamatau, kad ji vos išlipa iš baseino, pats pasakau, kad nieko čia normalaus, nebijau pasakyti, kad yra negerai, - šypsosi P. Andrijauskas. – Ji yra principinga maksimalistė. Ją reikia pažinti, nes pati niekada nepasako visos tiesos. Privalai suprasti, ką ji tam tikrose situacijose galvoja, kaip jaučiasi. Tačiau visada yra kelios sportininkų rūšys: vieni nuolat skundžiasi, kaip jiems sunku ir viską skauda, o kiti visiškai nieko nepasisako... O toks kaip A. Šidlauskas – beveik iš vis nešneka. Sunku iš jo žodį ištraukti. Rūta šneka daugiau, tačiau yra vienas žodis, kurio beveik neįmanoma išgirsti. Tai yra „Pavargau“. Šio dar nesu girdėjęs“.
