Su legendiniu Jutos „Jazz“ įžaidėju lietuvis lyginamas ne tik dėl panašios išvaizdos ar tos pačios pozicijos – abu krepšininkai per savo karjerą rungtyniavo tik viename klube ir pasižymėjo nuostabiu asistavimu komandos draugams.
„Gyvenimas taip susiklostė. Buvo galimybė išvykti, bet „Šiauliai“ visuomet suteikdavo neblogas sąlygas ir tikrai nesigailiu, kad visus savo kaip profesionalo karjeros metus praleidau Šiauliuose. Šiai komandai atidaviau viską, ką turiu ir atiduodu dabar kaip trenerio asistentas. Nesureikšminu tų rekordų ir apie juos negalvoju. Teko kažką girdėti apie perimtus kamuolius ar rezultatyvius perdavimus. Manau, atsiras dar ne vienas, kuris mane pralenks“, - nuotaikingai bcsiauliai.lt svetainei kalbėjo 1994-2006 m. Saulės mieste žaidęs R. Giedraitis.
Krepšinio analitiko Erildo Budraičio 2015 m. pavasarį sudarytame ištikimiausių visų laikų Lietuvos krepšinio lygos (LKL) žaidėjų sąraše R. Giedraitis užėmė ir dar ilgai užims pirmąją vietą. Iš viso krepšininkas vilkėdamas „Šiaulių“ marškinėlius sužaidė 397 rungtynes. Artimiausi jo konkurentai - karjeras vis dar tęsiantys Paulius Jankūnas (Kauno „Žalgiris“ ir Martynas Mažeika (Klaipėdos „Neptūnas“).
Skaičiuojant visas oficialias rungtynes tarptautinėje arenoje, krepšininkas „Šiaulių“ garbę yra gynęs net 485 kartus. Maža to, R. Giedraitis vis dar yra pirmas LKL istorijoje pagal perimtų kamuolių bei rezultatyvių perdavimų kiekį ir nepanašu, kad kas nors jį galėtų aplenkti.
Rugpjūčio 29 d. 46-ąjį gimtadienį minėsiantis vyras šiuo metu gyvena artėjančio 2016-2017 m. sezono nuotaikomis. R. Giedraitis talkins vyriausiajam ekipos treneriui ir ilgamečiam bendražygiui Vaidui Pauliukėnui, su kuriuo ir sudarys trenerių tandemą.
R. Giedraitis bendraudamas su bcsiauliai.lt svetaine kalbėjo apie būsimą komandos žaidimo braižą, jaunųjų krepšininkų rengimą Šiauliuose, savo sūnaus Roko galimybes įsitvirtinti Vilniaus „Lietuvos ryte“ ir mintimis grįžo į senus laikus, kai „Šiaulių“ rungtynės vykdavo ankštoje mokyklos tipo sporto salėje.
– Kaip vertinate pasiruošimo naujajam sezonui pradžią?
– Pirmąją savaitę treniruotėse dalyvavo tik lietuviai, ketvirtadienio vakarinėje treniruotėje dalyvaus ir dalis legionierių, o visi turėtų susirinkti rugsėjo pradžioje. Viskas vyksta pagal planą, palaipsniui.
– Kaip artėjantį sezoną gali keistis komandos žaidimo braižas?
– Kadangi turime daug jaunų žaidėjų, įsivaizduoju, kad mūsų žaidimas turėtų būti paremtas greitomis atakomis. Bandysime propaguoti greitą žaidimą.
– Tiesa, kad krepšinis tapo paremtas fizine jėga ir individualiomis žaidėjų savybėmis, o derinių svarba sumažėjo?
– Atsikovojus kamuolį po varžovų krepšiu naujai atakai suteikiamos 14 sekundžių. Per tiek laiko nelabai kažką ypatingo spėsi sukurti, aišku, „2 prieš 2“ tikrai galima sužaisti ir t.t. Sutikčiau, kad dabar žaidimo „1 prieš 1“ svarba išaugusi, bet nėra taip, kad deriniai visai nereikalingi.
– Ar su vyr. treneriu V. Pauliukėnu jau pasiskirstėte konkrečiomis atsakomybėmis?
– Su Vaidu labai gerai sutariame, todėl problemų tikrai nekyla. Nėra taip, kad aš darysiu tik tai tą, o jis – kitką. Žinoma, aš galbūt daugiau dirbsiu su gynėjų grandimi, būsiu atsakingas už varžovų analizę
– Ar klubo vadovai artėjančiame sezone yra iškėlę konkrečių tikslų?
– Kuo daugiau pergalių. Sunku pasakyti, nes įvertinti savo pajėgumą galima tik sužaidus kelias –rungtynes. Dabar yra tik žmonių pavardės, o viskas pasimatys sezono metu.
– Kokie prisiminimai išlikę iš tų senųjų laikų, kai „Šiauliai“ versdavo Lietuvos grandus mažytėje mokyklos tipo sporto salėje?
– Atmintyje išlikę žiūrovai. Žiūrovų palaikymas buvo ir yra vienas iš pagrindinių dalykų. Atmosfera toje salėje visuomet būdavo ypatinga. Salė nuo žiūrovų lūždavo, žmonės į salę ateidavo dvi valandas prieš rungtynes, kad galėtų užsiimti vietas ir geriau matyti aikštelę. Tai tikrai būdavo šeštasis komandos žaidėjas. Kažkaip visuomet susilipdydavo labai geras kolektyvas. Prieš kiekvienas rungtynes galvodavome, kaip nenuvilti susirinkusių žiūrovų.
– Galėjote pagalvoti, kad po daugelio metų „Šiauliai“ žais tokioje modernioje arenoje?
– Iš tikrųjų, negalvojau, kad taip gali būti. Labai smagu, dabar arena atitinka Europoje keliamus reikalavimus, žaisti joje tikra malonu. Tik norėtųsi daugiau žiūrovų. Aišku, žmonių atėjimą į areną įtakoja sėkmingas komandos žaidimas. Manau, jeigu būtų daugiau vietinių žaidėjų, susidomėjimas taip pat būtų didesnis.
– Kokia situacija su jaunimo krepšiniu Šiauliuose?
– Daugelyje amžiaus grupėse galima rasti vaikinų, kurie savo žaidimu yra įdomūs. Yra Laurynas Birutis, tikrai įdomus talentas, bet jis dabar žaidžia Kaune. Galbūt kažkada jis ir atsidurs pas mus, nes jis yra šiaulietis.
– Dėl savo ištikimybės „Šiauliams“ esate vadinamas lietuviškuoju J. Stocktonu...
– Gyvenimas taip susiklostė (juokiasi). Buvo galimybė išvykti, bet „Šiauliai“ visuomet suteikdavo neblogas sąlygas ir tikrai nesigailiu, kad visus savo kaip profesionalo karjeros metus praleidau Šiauliuose. Šiai komandai atidaviau viską, ką turiu ir atiduodu dabar kaip trenerio asistentas. Nesureikšminu tų rekordų ir apie juos negalvoju. Teko kažką girdėti apie perimtus kamuolius ar rezultatyvius perdavimus. Manau, atsiras dar ne vienas, kuris mane pralenks.
– Kalbant apie dabartines aktualijas, kokį įspūdį paliko olimpinis krepšinio turnyras – ar amerikiečiai tikrai visa galva buvo geresni už likusio pasaulio rinktines?
– Aišku, finalo rungtynių nugalėtojas jau buvo aiškus po dviejų kėlinių. Pusfinalyje su Ispanija amerikiečiai žaidė tikrai sunkiai, nelengva jiems buvo ir grupės rungtynėse prieš Australiją, Prancūziją ar tą pačią Serbiją. Tikrai nesakyčiau, kad jie buvo už visus geresni visa galva.
– Kaip manote, kur artėjantį sezoną geriau žaisti jūsų sūnui Rokui - „Šiauliuose“ ar Tomo Pačėso treniruojamame „Lietuvos ryte“?
– Jis jau įrodė, kad „Šiauliuose“ gali žaisti sėkmingai ir būti komandos lyderiu. Būtų smagu jį matyti visą sezoną „Lietuvos ryte“ ir stebėti, kaip jis imasi svarbesnio vaidmens.
Balys Šmigelskas
