Prieš tai Tadas šešis metus lankė krepšinio treniruotes. „Tačiau bokso treniruotės iškart pasirodė kur kas rimtesnės: čia niekas nejuokavo. Disciplina buvo pirmas akivaizdus skirtumas nuo krepšinio treniruočių, - pasakojo boksininkas. – Visi klausėsi trenerio nurodymų ir stropiai juos vykdė. Ir negalėjo būti kitaip, nes priešingu atveju boksininkai kenktų tik patys sau. Iškart pajaučiau, kad tai nėra žaidimas, o labai rimtas darbas“.
Sausio 17-ą bus lygiai trylika metų nuo dienos, kai Tadas peržengė bokso salė slenkstį. „Niekada nepamiršiu to jausmo. Jaučiausi patekęs į visai kitą pasaulį... O dar ir treneris Vladimiras Gaibelis kalbėjo man tuo metu nesuprantama rusų kalbą, - šypsojosi T. Tamašauskas. – Buvo labai keista ir baisu, nežinojau, ko galiu tikėtis, dauguma tuo metu sportavusių žmonių man nepatiko, jie atrodė nedraugiški, pikti, pasipūtę“.
Tačiau treniruotė vijo treniruotę, Tadas pažino savo salės draugus. „Supratau, kad tai yra labai šilti ir paprasti žmonės, atkakliai siekiantys savo užsibrėžtų tikslų. Krepšinis? Ten yra kiek kitokie žmonės: daug išlepintų, susireikšminusių vaikų. Kartais man atrodydavo, kad jie patys nežino, ką veikia treniruotėse. Bokse tikrai viskas yra kitaip: visi motyvuoti, nuoširdūs, paprasti ir draugiški“.
Užgrūdintas jautruolis
Nuoširdumas visada būdavo svertas, pagal kurį Tadas rinkosi draugus. „Klasėje būdavau vienas iš aktyvesnių, nors nebuvau pats populiariausias vaikas mokykloje. Visada rinkdavausi draugus, kurie su manimi bendraudavo nuoširdžiai, - sakė sportininkas. – Man būdavo nesvarbu, ar jie yra populiarūs, ar ne“.
Dabar būtų sunku ir patikėti, tačiau Tadas mokykloje buvo vienas iš jautruolių, kurie pergyvendavo dėl kiekvieno prastesnio pažymio. „Tikrai būdavau perdėtai jautrus, labai pergyvendavau dėl prastesnio pažymio... Manau, boksas mane užgrūdino. Niekada nejausdavau poreikio eiti į „rūkyklą“, kur rinkdavosi visi mokyklos „kietuoliai“, nes ten nebūčiau turėjęs, ką veikti. Tačiau visus juos pažinojau, o jie pažinojo mane“.
Tadas tuoj pat perspėja, kad nuo dienos, kai pradėjo lankyti bokso treniruotes, niekada neteko mojuoti kumščiais mokykloje. „Gandas apie mano treniruotes palyginti greitai pasklido, jaučiau, kad net patys didžiausi išsišokėliai mane gerbė ir vertino. Kuo toliau, tuo labiau tai jausdavau... Ir tuo labiau man tai visiškai nerūpėjo“.
Kelias į Tokiją
Pirmoji oficiali Tado kova ringe įvyko vos po mėnesio treniruočių. „Labai gerai pamenu, kad boksavausi vilkėdamas krepšinio aprangą, buvau išsigandęs. Galiu lažinti, kad buvau išbalęs labiau nei popieriaus lapas. Net neįsivaizdavau, kas manęs laukia. Juk iki tos dienos gyvai nebuvau matęs bokso varžybų, - savo debiutą ringe prisiminė T. Tamašauskas. – Kovą pralaimėjau, boksavausi su vyresniu priešininku, kuriam sugebėjau sužeisti nosį, jam bėgo kraujas. Tai buvo lygi kova, todėl pralaimėjęs nenusiminiau. Pradėjau treniruotis dar atkakliau“.
Tadui prireikė penkių metų sunkių kasdienių treniruočių, kad taptų Lietuvos čempionu 2012-aisiais.
„O dabar intensyviai ruošiuosi atrankai į Tokijo olimpines žaidynes. Amžius leistų dalyvauti ir dar kitose žaidynėse... Neatmetu ir šio varianto, matysime, kaip pavyks išlaikyti motyvaciją. Kaip ten bebūtų, žinau, kad su boksu skirtis nežadu. O kurioje pusėje būsiu? Parodys laikas“.
Šeštadienį profesionalų turnyre debiutavęs ir savo varžovą pirmame raude patiesęs Tadas teigia šios kovos labai nesureikšminantis: „Visiškai nesureikšminu. Netgi nepasakyčiau, kad tai nebuvo kova, greičiau šou“.
O paklaustas, kokį, jo manymu, periodą išgyvena Lietuvos boksas, sportininkas nusišypso. „Manau, kad Lietuvoje prasideda bokso renesansas. Po truputį boksas grįžta į didžiausias šalies arenas, manau ir tikiu, kad jis sugrįš ir į Algirdo Šociko laikų užkariautas pozicijas“, - teigė T. Tamašauskas.
Bijo riesti nosį
„Manau, kiekviena profesija yra gyvenimo kelias. Aš visą gyvenimą nebuvau boksininkas ir, greičiausiai, nebūsiu. Nei mokytojai, nei giminaičiai negalėjo patikėti, kad aš dalyvauju bokso varžybose. Tačiau man pavyko, - apie atsidavimą sporto šakai kalbėjo Tadas. - Svarbu atrasti sritį, kurioje galėtum save realizuoti ir pasiekti gerų rezultatų. Nemanau, kad krepšinyje būčiau pasiekęs daugiau. Tačiau džiaugiuosi, kad pasirinkau boksą, nes jis labai prisidėjo prie mano asmenybės formavimo“.
Boksininkas prisipažino, jog sunkiausias smūgis buvo Europos čempionatas. „Neneigsiu, labai nusivyliau, iš vyrų tikėjausi medalio, bet šį kartą graikai buvo stipresni“, - stengėsi juokauti Tadas, vėl visiems priminęs Lietuvos krepšinio rinktinės pasirodymą.
„Per anksti pradėjau matuotis medalius, - prisiminęs savo vasarą bei Europos bokso čempionatą tuoj tęsė jis. - Sutapimas, tiek krepšinio rinktinė, tiek aš Europos čempionate likome 9-toje vietoje. Toks mūsų sportas. Visi norime laimėti, reikia tai priimti kaip natūralų veiksnį, su patirtimi užauga storesnė skūra ir tas nesėkmes darosi lengviau išgyventi. Svarbu padaryti tinkamas išvadas“.
Nuolat savikritiškai žvelgiantis į savo rezultatus ir pasiekimus Tadas kiek pasimetė sulaukęs klausimo, ar ne per daug save nuvertina: „Galbūt, nežinau“. „Nuo vaikystės nemėgau pernelyg savimi pasitikinčių ir užrietusių nosį krepšininkų, bijau ir pats toks tapti, - gėlė Tadas. - Savisaugos instinktas matyt. Man netgi treneriai sakydavo, kad boksuojuosi kaip inteligentas, nes vengiu papildomos rizikos...“
Daugakrtinio Lietuvos čempiono T. Tamašausko tarptautiniai pasiekimai
2010 m. pasaulio dvikovių sporto šakų žaidynės (Pekinas) - 2 vieta (-81 kg).
2013 m. Universiada (Rusija) - 3 vieta (-91 kg).
2013 m. Pasaulio čempionatas - 9 vieta (-91 kg).
2014 m. Europos Sąjungos šalių čempionatas - 3 vieta.
2014 m. Naftos šalių taurė – 1 vieta.
