Per dešimtmetį nacionalinė komanda nepasiekė skambių pergalių tarptautinėje arenoje, o neginčijamas R. Kurtinaičio autoritetas yra būtent tai, kas šiuo metu gali padėti pakeisti rinktinės krepšininkų vertybes.
Būdamas 29-erių kaunietis nutarė baigti profesionalaus krepšininko karjerą, tačiau ir toliau sekė savo tėvo pėdomis. Šiuo metu G. Kurtinaitis treniruoja debiutui Nacionalinėje krepšinio lygoje (NKL) besirengiančią Kauno rajono „Omega-Tauras-LSU“ ekipą, o viena jo svajonių – ir noras kada nors tapti Lietuvos krepšinio lygoje žaidžiančios komandos treneriu.
G. Kurtinaitis: reikia keisti rinktinės viduje susiformavusią kultūrą
„Dabar krepšininkai mūsų rinktinėje pastaruoju metu yra šiek tiek patekę į komforto zoną, nesugeba iš savęs išspausti, tiek kiek galėtų, sąlygos turbūt buvo netinkamos, gavosi tarsi šiltnamio sąlygos.
Kai prie gero pripranti sunku priversti vėl didesniu pajėgumu dirbti, tai nėra paprasta ir nedaug kas būtų sugebėjęs tai padaryti iš Lietuvos trenerių. Turime jaunų perspektyvių trenerių ir jie tikrai geri, tačiau šiai dienai ne veltui turbūt Mindaugas Balčiūnas ir paskyrė Rimą, nes jis yra tai konkrečiai situacijai tinkamiausias variantas, kuris gali pakeisti pastaruosius dešimt metų rinktinėje nusistovėjusią kultūrą.
Portalui tv3.lt išskirtinį interviu davęs 37-erių krepšinio specialistas papasakojo apie savo vaikystę Arvydo Sabonio šeimos draugijoje, paneigė gajus mitus apie Kurtinaičio treniravimo filosofiją, kurioje krepšininkai treniruotėse yra priversti treniruotis iki nukritimo, o taip pat papasakojo, koks Rimas yra senelis jo vaikams.
Pasak G. Kurtinaičio, priimti dabar jau naujojo LKF prezidento M. Balčiūno siūlymą tapti rinktinės treneriu, buvo grynai jo tėčio sprendimas ir apie tai su šeima jis daug nesitarė. Per eilę metų visa šeima Rimą pažįsta kaip nuluptą ir žino, kad darbas šį žmogų paverčia tikru energijos kamuoliu ir jis jam būtinas kaip oras.
„Prieš penkiolika metų kai pirmą kartą tėtį iš darbo atleido ir jis gavo atostogų, tai mes šeimoje buvome paskaičiavę, kad jis kaip krepšininkas ir kaip treneris buvo neturėjęs pilnos vasaros kažkur 30-imt metų, neturėjęs atostogų ir sakėme, kad jam reikia labai tų atostogų ir kažkiek net džiaugėmės, nes galvojome, kad pailsės nuo to krepšinio kažkiek, – prisiminęs seną istoriją šyptelėjo Giedrius. – Ir tada kai jis gavo tas atostogas, tai dvi savaites jis džiaugėsi, o nuo trečios varė iš kampo į kampą, nes per tą laiką buvo jau pamedžiojęs ir pažvejojęs ir nebežinojo, ką toliau daryti.
Ką mes po to su šeima supratome, kad darbas kaip tik jam įpučia energijos ir gyvasties. Aš matau kai jis neturi komandos, tai pas jį ta energija sakyčiau būna mažesnė. Bet kai ateina laikas ruoštis varžyboms, tai iš karto viskas pasikeičia, pasikeičia net jo kūno kalba ir ta tokia motyvacija jį varo į priekį“.
Sunkios Kurtinaičio treniruotės – jau tik mitas?
Paprašytas įvardinti, kuo R. Kurtinaitis galėtų skirtis nuo praėjusių kelių ją treniravusių strategų, jo sūnus laužė mitus apie itin sunkias senosios krepšinio mokyklos atstovo treniruotes. Šio pokalbio kontekste buvo paminėta ir Rusijos krepšinio žvaigždės Aleksejaus Švedo pavardė, kurį abu Kurtinaičiai treniravo Maskvos „Chimki“ klube.
Jei Kurčio krūvius viso Eurolygos sezono metu atlaikė aikštingu charakteriu garsėjantis A. Švedas, galbūt jie nebus per sunkūs ir mūsų rinktinės žaidėjams?
„Tos sunkios treniruotės pradžioje jo karjeros jų buvo daugiau, nes anksčiau ir žaidėjai buvo tokie daugiau užsigrūdinę ir laikydavo koncentraciją. Dabar pasaulis taip evoliucionuoja, kad daug komandų jau renkasi vieną treniruotę per dieną vietoje dviejų, ko anksčiau būtumei nė nepagalvojęs. Tai tėtis irgi labai seka visas tas naujienas, prisitaiko ir tikrai keičiasi jo darbo metodai.
Netgi labai skiriasi nuo to, kaip būdavo pradžioje karjeros, nes tada rinktinė dabartinė būtų neatlaikiusi, nes jos buvo neįtikėtinai sunkios. Bet dabar daugiau pas tėtį patirties, tai manau nebus lengva, bet nebus ir blogai, bus tiek kiek reikia krūvio <...> A. Švedas buvo labai nuotaikos žmogus. Jeigu jis geros nuotaikos, tai jam ir sunki treniruotė netrukdė. Bet jeigu jau išlipa ne ta koja iš lovos, tai randa prie ko prikibti – nesvarbu net lengva ar sunki (juokiasi)“, – sakė G. Kurtinaitis.
R. Kurtinaitis – be penkių minučių rinktinės treneris. Ar dėl to įtampos jums asmeniškai atsiras daugiau, kai tėtis eis šias atsakingas pareigas?
Kai man pasakė tėtis prieš maždaug savaitę ar dvi, kad yra tokia galimybė ir svarsto apie priėmimą pasiūlymo, tai sakiau tada, kad reikės nustoti spaudą skaityti, nes Lietuvoje turbūt nėra nė vieno rinktinės trenerio, kuris paliko postą ir apie kurį būtų gražiai atsiliepta tuo metu spaudoje. Kad ir kiek laimėjimų iškovotų, po paskutinio čempionato ar tai būtų Jonas Kazlauskas ar Antanas Sireika, visi rėkia, kad jau reikia jį nuimti, reikia nuimti.
Tai lietuviai yra labai kritiški žmonės, tai iš šitos pusės galvoju, kad šiek tiek ramiau gyvenčiau, jeigu nebūtų ėjęs į šitą postą. Bet žinau, kad pas jį kažkur giliai širdyje buvo tokia svajonė šita pozicija. Aišku, kvietimas pats gal kiek pavėlavo dešimčia metų, bet geriau vėliau negu niekad.
Ar yra tinkamesnių šiuo metu kandidatų už Jūsų tėtį perimti rinktinės vairą?
Tai turbūt jeigu Šarūnas Jasikevičius atsisako vadovauti rinktinei, Jonas Kazlauskas nuo krepšinio atitolęs šiek tiek, tai daugiau nėra kam Lietuvoje, kas suvaldytų šiuos mūsų aukšto kalibro rinktinės žaidėjus, nes tokias pareigas užimant tu turi turėti CV, turi turėti laimėjimų, nes kitaip bus labai sunku. Tiesiog tėčio buvo požiūris, kad kažką rinktinėje reikia pakeisti, tai negali tęstis.
Ar tarp Jūsų buvo diskusijų dėl žaidėjų pasirinkimų, kurie Kazio Maksvyčio buvo atrinkti į olimpinę atranką Puerto Rike?
Aišku, kai nematai situacijos iš vidaus tada lengviausia komentuoti, tačiau mes esame apie tai kalbėję ir viskas labai paprasta. Treneris visada renkasi savo žaidėjus, kuriuos nori matyti, bet tada turi būti ir rezultatas. Nes jeigu tu priimi rizikingus sprendimus, tada turi duoti ir rezultatą, o jeigu rezultato neduoda, tada aišku bus daug kritikos. Tai šiuo atveju ir normalu buvo rizikingi sprendimai, kurie visiškai nepasiteisino, dėl to krepšinio pasaulyje ir kritikuoja trenerius, tokia jų dalia.
Nelengva profesija, nelengva bus ir tėčiui, nes šiuo metu mūsų tas rinktinės potencialas nėra toks, koks būdavo anksčiau, jeigu suveži visus žaidėjus ir žinai, kad kovosi dėl medalio. To šiuo metu tikrai nebėra, todėl tikrai bus sunkių pasirinkimų tėčiui, nes reikės tikriausiai atjauninti tą rinktinę ir žiūrėti kažkiek alkanesnių krepšininkų, nes šitas kolektyvas jau turėjo daug progų įrodyti ir niekas nesigavo, tai pasikeitimai aišku, kad yra neišvengiami.
Ką jums asmeniškai davė pusantrų metų patirtis „Chimki“ klube, kur iš arti pamatėte Eurolygos kalibro žaidėjus, prisilietėte prie treniruočių proceso. Ar galima sakyti, kad tai buvo vieta, kur apie krepšinį išmokote daugiausiai?
Be abejo, visokie mokymai, seminarai treneriams jie tikrai kažkiek padeda, bet visai kas kita yra, kai tu visą sezoną diena iš dienos matai kiekvieną detalę, tai yra šiek tiek kitaip. Matai kaip Eurolygos klube reaguoja į tam tikrus iššūkius, į įvairias situacijas, patį pasirengimą rungtynėms, tai joks seminaras to negali duoti, šitos patirties. Esu labai laimingas, kad man teko ją gauti.
Tai kažkiek suformavo ir mano visą požiūrį į savo darbą, daug dalykų mano darbe yra iš to laikotarpio. Pirmas sezonas buvo puikus, o antras sezonas buvo košmaras. Antro sezono įspūdžiai buvo tokie, kokių nenorėtum, bet vėlgi buvo gera patirtis, nors sunki ir skaudi, bet visgi vis tiek patirtis.
Kiek ilgai Rimas dar gali būti produktyviu treneriu? Visgi jam jau 64-eri.
Aš matau dabar taip, kad kol jis paeis, tai tol jis norės eiti į treniruotes ir aš nematau jo išeinant į tą vadinamąją užsitarnautą pensiją, nes jis to turbūt nenori, jį laisvas laikas žudo ir jam reikia iššūkių. Toks jis žmogus – jam reikia krepšinio.
Kokie tavo pirmieji prisiminimai su krepšiniu? Kada supratai, kad tavo tėtis – garsus krepšininkas?
Apie tas garsenybes krepšinio kai jis žaidė tai aš pats buvau dar mažesnis ir labai nesuprasdavau, kad tai garsenybės. Netoli gyveno dėdė Arvydas, bet jis man buvo tiesiog dėdė Arvydas, nelabai suprasdavau, kokia jis žvaigždė tuo metu buvo.
Po to kai augau jau žiūriu, kad tas Arvydas ir tą krepšinį už kitus šiek tiek geriau žaidžia ir visi jį mėgsta ir po truputį paauglystėje pradėjau suprasti, kas yra kas ir kokio lygio tėtis yra krepšininkas, o kol mažas būni, tai tik matai, kad varžybose nemažai pataiko ir tiek. Aišku prisimenu ir tai, kad maži labai kartu lakstydavome, žaisdavome daug su vyresniais Arvydo vaikučiais, Tautvydu ir Žygimantu, o Domanto tada dar nebuvo gimusio. Daug laiko smagaus ten buvo kartu praleista, o draugai tėčio kompanijoje visada būdavo linksmi ir juokingi, nes jis mėgsta linksmą kompaniją.
Turite daug asmeninių pokalbių su tėčiu ir žinote, kurie treneriai yra didžiausi jo autoritetai?
Željko Obradovičius turbūt yra vienas iš tų, nes teko pas jį jam ir pačiam žaisti, tai kas be ko. Iš jaunesnių trenerių už jį patį tai Š. Jasikevičių labai gerbia, tikrai apie Šarūną pakalbame ir labai žavisi juo, jo metodikomis. Dažnai apžvelgiame Šarūno varžybas, sezonus ir daugiau jam skiriame laiko ir žavimės kartu.
Jis irgi nevengia griežtos rankos, sunkių darbingų treniruočių, nes bendrai paėmus labai pasijuokiam, kad jeigu dabar darai sunkią treniruotę, tai vadinasi senos metodikos, visi iškart rėkia. Ir tie patys žaidėjai dabar ateina jauni, kurie viena ausimi apie tai yra nugirdę, tai jau irgi plepa, kad čia jau pasenusios metodikos. Tai iš to juokiamės ironiškai, nes dabar reikia nieko nedaryti ir tada bus vau, naujausios.
Kalbant apie Rimą kaip tėtį, ar galima sakyti, kad jis buvo griežtas tėtis?
Aš nežinau, ką pavadinti griežtu. Jis reikalavo normalių dalykų, kaip ir kiekvienas tėtis reikalauja, kad laikyčiausi tam tikrų taisyklių ir disciplinos. Kol nedarai nesąmonių, tai tol viskas yra gerai. Iš tikro tai, kai atrodydavo treniruotėse, kad jis labai piktas, rėkia ir visko būna, bet tik baigiasi treniruotė ir jis pasikeičia. Jis neperneša darbo į namus. Baigiasi treniruotė ir jis iš karto juokauja, nes yra linksmas žmogus. Namuose visada smagiai bendraudavome, bet kai peržengdavau ribą, tada be abejo būdavo ir griežtas. Bet bendrai paėmus būtų griežtas, bet teisingai griežtas.
Taip pat turite vaikų, tad koks Rimas senelis?
Jis turi problemų, kadangi mano vaikučiai yra dar truputį mažesni, tai jis turi problemų su mažais vaikučiais, nelabai moka elgtis ir nedrąsus būna (juokiasi). O mano sesės abu berniukai jau vyresni, tai šiek tiek su jais jam lengviau, kai gali komunikuoti, bendrauti. O mano dvynukai dar nekalba, tai turiu ir vertėjaut, nes daugiau suprantu, tai sakau, labai nedrąsus senelis. Kartais juos abu jam užmetu ant kupros arba ant rankų ir matau, kaip nedrąsiai jaučiasi. Sesės vaikučiai jau krepšinį abu lanko, jau daugiau supranta apie senelį, jau daugiau krepšinio varžybas seka, daugiau televizorių žiūri, o mano vyriausioji dukrytė dabar 3,5 metų, tai jai vis parodau kokias varžybas, parodau senelį, tai ji truputį jau supranta.
Ar tėtis spaudė pasirinkti krepšinio trenerio kelią po krepšininko karjeros? Ir ar buvo kritikos daug žaidžiant pačiam krepšinį profesionaliai?
Nebuvo tokio kaip ir patarimo ar pastūmėjimo į tą pusę, bet aš po truputį ruošiausi jau tam keletą metų. Labiau galima sakyti, kad žaidžiau krepšinį iš meilės jam, nes man tai teikė malonumą ir džiaugsmą, tai dėl to karjeros prasme jau reikėjo pokyčių. Ir viskas buvo netikėtai, nes galvojau, kad dar pora metų pažaisiu, bet taip gavosi.
Žaidžiant tai tėtis visada mane palaikydavo, kai būdavo sunku paguosdavo, o tos kritikos ir patarimų aišku būdavo, visada ragindavo mane būti agresyvesniu puolime. Kad daugiau imtis iniciatyvos, jeigu esi atakuojantis gynėjas ir panašiai. Daug būdavo patarimų ties tuo. Treniruojant kritikos nėra daug, bet aš pats daug klausinėju, ką galėjau padaryti tokioje situacijoje, ką reikėjo padaryti kitokioje. Man čia yra neįkainojama patirtis ir suprantu, kad ne kiekvienas šitą galimybę turi. Šeimoje turiu trenerį, su kuriuo galiu pasikonsultuoti ir stengiuosi kuo daugiau tuo naudotis.
Rimas yra vienas geriausių snaiperių ne tik per visą Lietuvos krepšinio istoriją, bet ir Europoje. Ar ta jo savybė padės treniruojant rinktinę atrasti žaidėjus, kurie gali pataikyti iš toli ir įpūs žaidėjams daugiau drąsos prie tritaškio linijos?
Pastaruoju metu gal šiek tiek trūko mūsų rinktinei greičio išeinant į puolimą ir ankstyvų tritaškių gal kažkiek, tai aš galvoju, kad jeigu bus tinkami žaidėjai, tai gali ir atsirasti. Bet vėlgi kiek pastebėjau savo tėtį treniruojant komandas, kad jis puikiai prisitaiko prie esamų žaidėjų. Jis mato, ką žaidėjai sugeba ir jeigu nebus tų metikų, tai tada žais vienokį stilių. Jeigu suvažiuos geri metikai, aš tikiu, kad jis tikrai turi ir gali kur patarti, padėti metikams bet kokiu klausimu, čia kas be ko.
Kauno rajono „Omega-Tauras-LSU“ – ambicingas projektas. Ar norėtumėte su šia komanda patekti į LKL ir ten pamėginti vadovauti komandai dar aukštesniame lygyje?
Taip, iš vienos pusės aš dabar gyvenau per dvi kėdes galima sakyti – tarp vaikų krepšinio ir tokio pusiau profesionalaus, nes vis tiek pas mane žaidžiantys krepšininkai turi darbus kitus. Ir pas mane namuose kadangi vaikai jau auga, galvoju ateityje galbūt vėl galėčiau grįžti daugiau į profesionalų krepšinį. Jeigu pasitaikys šita galimybė tada džiaugčiausi, bet taip pat pamačiau vaikų krepšinį ir neatmetu to varianto, kad persimesti tik į vaikų krepšinį.
Dabar mano pliusas tas, kad galiu rinktis, galiu būti ir ten ir ten, nes man šitos abi sferos patinka ir dabar sunku kalbėti apie ateitį. Pažiūrėsime, tuo ir įdomus gyvenimas. Kaip suprantu, mūsų klubas būtų pajėgus toliau vystytis, jeigu mes iškovotume tą vietą LKL, tai kažkur tunelio gale ta šviesa yra. Bet kartu žinome ir kaip sunku tą padaryti, kaip sunku iškovoti tą vietą.
Kai tau gimė dvynukai prieš dvejus metus, RKL lygą apskriejo žinia, kad tėtis tave pavaduos prie „Omega-Tauras-LSU“ komandos vairo. Ar tai nustebino komandos žaidėjus, nes ne kasdien turi galimybę padirbėti su Eurolygos lygio treneriu?
Iš tikro tada su komandos vadovu juokavome, ar nebus blogiau, ar žaidėjai nepridės į kelnes mūsiškiai. Bet iš esmės kiek pamenu tas rungtynes labai sunkiai išsikapstėme, nes žiūrėjau jas iš ligoninės transliaciją, tai gerai, kad viskas gerai baigėsi pabaigoje. Tėtis kai ėjo į varžybas sakė, kad tikslas yra nepakenkti, netrukdyti žaidėjams žaisti, o padėti. Tai paprašiau, kad tiesiog ta tvarką būtų šiokia tokia, tai jo tikslas buvo kuo mažiau kištis į žaidimą, nes tai gal net ir pakenktų, toks buvo jo požiūris. Bet tada gerai, kad laimėjo, nes būtų visi parašę, kad Eurolygos treneris pralaimėjo RKL varžybose (juokiasi).
Ar Rimas domisi dabar jau būsimos NKL komandos reikalais, kurioje pats yra ir garbės prezidentu?
Kiekvieną kartą kai telefonu pakalbame, tai dažniausiai 95 procentai mūsų pokalbių būna apie krepšinį. Tai kaip visada papasakoja apie savo reikalus, tada aš papasakoju apie savo ir gaunu patarimų. Ir mano tėtis visada laikosi tokios linijos, kad nenori įtakoti mano sprendimų ir tik nori patarti. Tai jeigu ir turi kažkokią nuomonę, tai gink Dieve jos nebruka. Sako visad, tavo reikalas, tu geriau žinai, nes tu tame dalyvauji, o aš tik iš šono galiu kažkiek patarti ir nėra taip, kad kištųsi konkrečiai. Kai būna sunku kažką nuspręsti, tai visad skambinu pasitarti, nes tiesiog žmogus su tokia patirtimi ir daugelyje situacijų jau yra buvęs. Tad sakyčiau, kad įsitraukęs yra pakankamai bei informuotas, žino kas vyksta ir panašiai.
