Vilniaus „Lietuvos ryto“ treneris Rimas Kurtinaitis įsitikinęs, kad vienintelė priežastis, kodėl jis niekada nežaidė NBA lygoje, – ta, kad gimė ne laiku.
Be to, charizmatiškasis 49 metų strategas portalui „baltictimes.com“ atskleidė, kad jam, kauniečiui, treniruoti Vilniaus komandą nėra lengva ir papasakojo apie šio sezono vilniečių siekius, gero žaidimo receptą bei savo kaip žaidėjo karjerą.
– „Lietuvos rytas“ pasiekė devynias pergales per pirmus 10 mačų. Kaip vertinate pirmąjį sezono mėnesį?
– Ne visos rungtynės buvo sunkios, nes rungtyniavome ir vietiniuose turnyruose. O čia, skirtingai negu, pavyzdžiui, Ispanijoje, nežaidžia 18 stiprių komandų. Žinoma, šie rezultatai svarbūs, tačiau tikrąjį mūsų lygį parodo Eurolygos susitikimai. Turime labai jauną komandą ir sunkiai dirbame treniruočių metu.
– Ar esate patenkintas savo komandos sudėtimi šiame sezone?
– Taip, žinoma. Ruošiu žaidėjus gero lygio krepšiniui, dirbame aukštame lygyje. Mūsų klube viskas dar sunkiau, nes nesame turtinga komanda, neturime brangių JAV krepšininkų. „Lietuvos ryte“ propaguojamas komandinis krepšinis, o ne atskiri krepšininkai.
Pats buvau žaidėju ir žinau, kad pats svarbiausias dalykas krepšinyje – sunkios kasdieninės treniruotės. Žymiai labiau domimės Serbijos talentais, todėl „šukuojame“ Balkanų ir Rusijos rinkas. Tikrai esu labai patenkintas savo žaidėjais.
– Kokie pagrindiniai šio sezono „Lietuvos ryto“ tikslai?
– Kaip jau minėjau, neturime daug pinigų. Nepaisant to, sieksime patekti į Eurolygos TOP–16 etapą, taip pat žaisti LKL, BBL, LKF taurės turnyrų finaluose ir juose triumfuoti. Nelengva laimėti titulus, tačiau dar sunkiau juos apginti.
– Jūsų komandai teko stiprūs varžovai Eurolygos B grupėje. Kokios galimybės patekti į kitą etapą?
– Prieš Stambulo „Efes Pilsen“ laimėjome dėka geros gynybos. Tai buvo didelis žingsnis. Tai – labai stipri grupė, tačiau bandysime prasibrauti toliau.
– Kaip vertinate šio sezono LKL ir BBL čempionatų lygį?
– Latvijos ir Estijos komandos turi finansinių sunkumų, todėl Lietuvos ekipos turėtų jas pranokti, nes mūsų vietiniai žaidėjai yra geresni. Nežinau, ar korektiška taip sakyti, tačiau tik „Lietuvos rytas“ ir Kauno „Žalgiris“ gali laimėti abejas pirmenybes. Juk visada žaidžiame finaluose. Kauno ekipa bus pagrindinė mūsų varžovė.
– Ar skiriasi motyvacijos lygis žaidžiant Eurolygoje ir LKL bei BBL čempionatuose?
– Žinoma, mano komandos požiūris visada yra vienodas. Nėra skirtumo kuriame turnyre rungtyniaujame. Turime kiekvienose rungtynėse atiduoti visas jėgas.
– Kuo skiriasi būti žaidėju ir treniruoti komandą?
– Kai esi krepšininkas, turi mąstyti tik pats – mesti į krepšį ar atlikti perdavimą. Būdamas treneriu turi galvoti apie viską. Žaidėjai turi daug treniruotis fiziškai, o strategai daugiau pavargsta mąstydami, juos kamuoja įtampa dėl rungtynių, priimtų sprendimų. Manau, kad daug sunkiau būti treneriu.
– Kas jums labiau patiko – žaisti ar treniruoti ekipą?
– Žinoma, kad būti žaidėju. Geriausias gyvenimo tarpsnis – kai esi studentu. Tačiau kai studijos baigiasi ir privalai susirasti darbą, nėra taip linksma. Panaši situacija ir čia. Viskas lengva, kai esi krepšininkas. Visi žiūri į tave, žavisi, gali sužaisti neįtikėtinas rungtynes.
O būdamas treneriu, vienas atsakai už visą komandą ir jei komandą užklumpa nesėkmės, turi paklausti savęs kas blogai – galbūt kalti žaidėjai, galbūt strategija, galbūt treneris...
– Ar save laikote krepšinio legenda?
– Nežinau. Žmonės turėtų pasakyti esu ar ne. Galvoju, kad yra labai sudėtinga žaisti daugybėje čempionatų ar laimėti daug medalių. Aš tik pabandžiau tapti geriausiu krepšininku.
– Labiausiai įsirėžę teigiami prisiminimai būnant krepšininku?
– Laimėtas olimpinis auksas. Taip pat – Barselonos ir Atlantos olimpinių žaidynių bronzos medaliai, iškovoti jau atstovaujant Lietuvai.
Geriausias atsiminimas žaidžiant klube – laikotarpis Madrido „Real“ komandoje. Dar būdamas jaunas, visada palaikiau Madrido „Realą“ tiek futbole, tiek krepšinyje. Mano svajonė išsipildė atstovaujant Ispanijos sostinės ekipai 1993-1995 metais.
– O blogiausi prisiminimai?
– Galbūt, kai teko žaisti prancūzų „Chalon“ komandoje 1996-1997 metais. Mums vadovavo labai jaunas treneris ir pralaimėjome šešis mačus iš eilės vos vieno taško skirtumu paskutinėmis sekundėmis.
Šis treneris dėl nesėkmių apkaltino mane ir klubas nusprendė nutraukti kontraktą. Prisimenu paskutinį mačą, kai visa arena atsistojo ir 10 minučių plojo man, tačiau vistiek šis laikotarpis vienas blogiausių.
– Kodėl nežaidėte NBA?
– Mano geriausiais metais nebuvo galima palikti Sovietų Sąjungos ir žaisti Amerikoje, nes buvome uždara šalis. Atgavome laisvę 1991 metais, kai man buvo 30 metų. Tai jau nebuvo tinkamas laikas eiti į NBA.
Pavyzdžiui, Arvydas Sabonis ar Šarūnas Marčiulionis galėjo žaisti, nes jie buvo jaunesni už mane ir fiziškai labiau tinkami NBA. Dabar stipriausioje pasaulio krepšinio lygoje žaidžia daugybę europiečių ir jie yra tokio pat meistriškumo lygio, kaip buvau aš prieš 25 metus. Ne laiku gimiau.
– Kokie Jūsų ateities siekiai?
– Pirmasis – patreniruoti keletą Europos klubų ir laimėti Eurolygą. Sieksiu to jau sekančiais sezonais. Žinau, kad trenerių rinkoje – daugybė gerų strategų, tačiau aš visada siekiau iš gyvenimo išspausti maksimumą. Pavyzdžiui, troškau laimėti olimpinį aukso medalį ir tai pasiekiau. Norėjau treniruoti Lietuvos rinktinę, tačiau dabar dėmesį sutelksiu ties klubinėmis komandomis, nes vienu metu yra labai sunku treniruoti rinktinę ir klubą.
– Esate kaunietis. Ar sunku treniruoti Vilniaus komandą?
– Labai sunku. Tai labai panašu į Barselonos ir Madrido situaciją. Dar sunkiau, kai komandai tenka žaisti Kaune, tačiau tai yra gyvenimas ir liberalizmas. Žinoma, esu kaunietis, mano tėvai ir šeima taip pat. Tačiau dabar dirbu Vilniuje. Žaidžiau daugybėje šalių ir klubų, todėl tai – normalu.
