Rezultatyviausias „A lygoje“ ir Europoje futbolininkas žvaigžde nesijaučia

„Šiau­lių“ puo­lė­jas Ar­tū­ras Rim­ke­vi­čius šia­me se­zo­ne įmu­šė 28 įvar­čius ir kol kas yra re­zul­ta­ty­viau­sias fut­bo­li­nin­kas Eu­ro­po­je. 29-erių fut­bo­li­nin­ko tiks­las – 33 įvar­čiai.

Šyp­so­jo­si sėk­mė

– Ar­tū­rai, sek­ma­die­nį pa­kar­to­jai vi­sų lai­kų Lie­tu­vos re­zul­ta­ty­vu­mo re­kor­dą. Ką tau reiš­kia šis pa­sie­ki­mas?

– Džiau­giuo­si se­zo­nu. Dėl ži­niask­lai­dos dė­me­sio pra­de­du ver­tin­ti re­kor­dą. Puo­lė­jui rei­kia muš­ti įvar­čius. Kuo dau­giau kar­tų pa­si­žy­miu, tuo ge­riau ir ko­man­dai, ir pa­čiam. Pra­de­du pa­si­ti­kė­ti sa­vi­mi, pri­si­de­du prie per­ga­lių.

– 28 įvar­čius 1956 me­tais įmu­šė Al­gi­man­tas Lu­ci­na­vi­čius. Ko­dėl re­kor­das taip il­gai ne­pa­ge­rin­tas?

– Lie­tu­vos čem­pio­na­te žai­dė ge­ri fut­bo­li­nin­kai, mu­šė daug įvar­čių, ta­čiau gal­būt rung­ty­nių bu­vo ma­žiau? Nors ir aš per 24 ma­čus pa­si­žy­mė­jau 28 kar­tus. Ge­ra sta­tis­ti­ka.

Anks­čiau iki re­kor­do ne­daug trū­ko And­riui Ve­lič­kai, Man­tui Sa­vė­nui, įmu­šu­siems ati­tin­ka­mai 26 ir 27 įvar­čius.

Bu­vo įdo­mu su­ras­ti, kas tas Lu­ci­na­vi­čius. Jis žai­dė „Pa­ne­vė­žio“ ko­man­do­je, ku­ri ta­me čem­pio­na­te užė­mė tre­čią­ją vie­tą. Re­kor­di­nin­kas tiek įvar­čių pel­nė per 22 rung­ty­nes.

– Koks ga­li bū­ti nau­ja­sis re­kor­das?

– Rea­lus ir no­ri­mas – 33 įvar­čiai per se­zo­ną. Gra­žus skai­čius, Jė­zaus Kris­taus am­žius. Li­ko pen­ke­rios rung­ty­nės, per ku­rias rei­kia pa­si­žy­mė­ti po kar­tą. Rea­lu, ta­čiau ge­rai bū­tų ir 30 įmuš­ti.

Dė­ko­ja ko­man­dos drau­gams

– Kaip įmuš­ti tiek įvar­čių?

– Rei­kia tu­rė­ti ge­rus ko­man­dos drau­gus, ku­rie lai­ku su­ge­ba at­lik­ti pui­kius per­da­vi­mus. Be abe­jo, rei­ka­lin­ga sėk­mė. Gal­būt pri­si­de­da ir meist­riš­ku­mas.

– Šie­met į „Tau­ro“ ir „At­lan­to“ var­tus įmu­šei po še­šis įvar­čius. Kaip tai pa­vy­ko?

– Su „Tau­ru“ bu­vo tar­si rung­ty­nės be gy­ny­bos. Jos pa­si­bai­gė mū­sų per­ga­le 7:3. Tu­rė­jau la­bai daug pro­gų, se­kė­si jas iš­nau­do­ti.

Su „At­lan­tu“ – bu­vo ma­no die­na. Įvar­čiai bu­vo ga­na gra­žūs.

Re­zul­ta­ty­viau­sias Eu­ro­po­je

– Ar tu­ri prie­ta­rų, ku­rie pa­de­da įmuš­ti?

– Tu­riu. Prieš kiek­vie­ną ma­čą pa­si­kal­bu su sa­vi­mi, nu­tei­kiu sa­ve psi­cho­lo­giš­kai. Į aikš­tę vi­sa­da įžen­giu de­ši­ne ko­ja.

– Ką pa­tar­tum puo­lė­jams?

– Da­bar su­pran­tu, ką tre­ne­riai aiš­kin­da­vo, kai bu­vau jau­nas. Pas­ku­ti­nį­jį veiks­mą rei­kia at­lik­ti šal­tak­rau­jiš­kiau, ne­pas­ku­bė­ti. Se­niau bū­da­vau tar­si be gal­vos. Tu­rė­da­vau tiek pro­gų ir jų neiš­nau­do­da­vau. Sku­bė­da­vau, iš­lau­kęs mo­men­to, gal­vo­da­vau, jog svar­biau­sia – smū­gis. Kar­tais jo net ne­rei­kia. Už­ten­ka tiks­liai pa­tai­ky­ti. Bė­gant me­tams tai su­pran­ti. Sa­ko­ma, jog ge­riau­si fut­bo­li­nin­ko me­tai – 28–29.

– Šią sa­vai­tę pa­skelb­ta, kad esi re­zul­ta­ty­viau­sias Eu­ro­pos fut­bo­li­nin­kas ir kol kas pa­grin­di­nis pre­ten­den­tas į „Auk­si­nį ba­te­lį“. Jau­tie­si žvaigž­de?

– Ne­si­jau­čiu ir nie­ka­da ne­si­jau­siu. Vi­sa­da bu­vau pa­pras­tas, toks ir lik­siu. Fak­tas, kad ne­su ge­res­nis už Ro­nal­do ar Mes­si. Vi­siems kri­ti­kams no­riu pa­sa­ky­ti, kad su jais net ne­si­ly­gi­nu.

Šiuo me­tu pa­gal Eu­ro­pos sta­tis­ti­ką aš esu pir­mo­je vie­to­je, o ne lat­vis, bel­gas ar nor­ve­gas. Nors pavasario–rudens čem­pio­na­tai vyks­ta ir Bal­ta­ru­si­jo­je, Es­ti­jo­je, Lat­vi­jo­je. No­riu pa­si­džiaug­ti už vi­są mū­sų ša­lį.

Pa­liks „Šiau­lius“

– Prieš po­rą sa­vai­čių bu­vo kal­ba­ma, kad se­zo­ną baig­si Iz­rae­ly­je. Ko­dėl nu­spren­dei lik­ti?

– Iz­rae­ly­je kont­rak­tą tu­rė­jau, bet nu­spren­džiau se­zo­ną baig­ti „Šiau­liuo­se“.

Nu­šo­viau du zui­kius – tu­riu su­tar­tį ki­tiems me­tams. Grei­tu me­tu ji bus pa­vie­šin­ta. Pa­si­rin­kau, ma­no ma­ny­mu, aukš­tes­nio ly­gio čem­pio­na­tą.

– Kaip ver­ti­ni sa­vo kar­je­rą?

– Se­kė­si, kai at­sto­va­vau jau­ni­mo rink­ti­nei. Bu­vau ka­pi­to­nas. Tais pa­čiais me­tais rung­ty­nia­vau ir prieš „Li­ver­pool“. Ge­ras se­zo­nas, tad su­lau­kiau stip­rių ko­man­dų pa­siū­ly­mų. Neiš­lei­do tuo­me­ti­niai „Kau­no“ sa­vi­nin­kai.

Per­si­lau­ži­mas ga­lė­jo įvyk­ti, kai pa­si­ra­šiau kont­rak­tą su Grai­ki­jos aukš­čiau­sios ly­gos klu­bu. Ten vis­kas su­si­klos­tė la­bai blo­gai – prieš pat se­zo­ną ga­vau trau­mą ir sun­kiai at­si­ga­vau. Grį­žau į Lie­tu­vą.

Jei ne trau­ma, gal­būt kar­je­ra bū­tų su­si­klos­čiu­si ki­taip. Ta­čiau ne­si­skun­džiu, nes ga­liu pra­gy­ven­ti iš fut­bo­lo ir tuo džiau­giuo­si.

– Vi­sa­da bu­vai puo­lė­jas?

– Vai­kys­tė­je žai­džiau ir var­ti­nin­ku, ir gy­nė­ju. Iki 18 me­tų daž­niau­siai rung­ty­niau­da­vau de­ši­nio­jo sau­go ar­ba kraš­to puo­lė­jo po­zi­ci­jo­se. Pa­te­kęs į rink­ti­nę, pra­dė­jau žais­ti cent­ro puo­lė­ju. Il­gą lai­ką juo ir esu.

– „Šiau­lių“ vy­riau­sia­sis tre­ne­ris Ge­di­mi­nas Jar­ma­la­vi­čius yra pa­sa­kęs, kad esi gi­męs puo­lė­ju...

– Ma­lo­nu, kad pa­ty­ręs tre­ne­ris taip gal­vo­ja.