Penkių šalių jaunimo rinktinės Vilniuje varžysis dėl Janio Grinbergo atminimo rankinio turnyro apdovanojimų
Lietuvos rankinio tėvu vadinamo Janio Grinbergo (1925 – 2013) atminimas nuo šiol bus įamžintas ir jo vardo turnyru.
Vilniuje penktadienį prasidėsiančiose ir tris dienas truksiančiose varžybose rungsis penkių šalių jaunimo vaikinų ir merginų rinktinės – Lietuvos Latvijos, Lenkijos, Suomijos ir Baltarusijos. Turnyras vyks dviejuose salėse.
Sporto mokykloje „Tauras“ rungtyniaus 1998 m. gimusių sportininkų komandos, o Lietuvos edukologijos universiteto salėje varžysis 1996 m. gimę rankininkai.
Turnyrą rengia Lietuvos rankinio federacija ir Lietuvos rankinio teisėjų asociacija.
Unikalūs pasiekimai
1925 m. spalio 29 d. gimęs latvių savanorio Alberto Grinbergo ir į Liepoją su šeima iš Vilniaus krašto atvykusios Antaninos Galinis sūnus Janis Grinbergas anapilin iškeliavo 2013 m. kovo 9-ąją.
Nors gimė Latvijoje, o Antrojo pasaulinio karo pabaigą ir pirmuosius pokario metus praleido tuometėje Čekoslovakijoje, J.Grinbergas savo gyvenimą paskyrė Lietuvai ir jos sportui. Janis buvo ne vienos sporto šakos treneris, aukštos kategorijos krepšinio ir rankinio teisėjas.
1953-iaisiais, būdamas vos 28-erių, tapo LSSR kūno kultūros ir sporto komiteto (KKSK) krepšinio, tinklinio ir teniso valstybiniu treneriu. Kadangi Janis Latvijoje ir Čekoslovakijoje buvo žaidęs rankinį, 1954 m. KKSK vadovybė nutarė padaryti jį atsakingą ir už rankinio įdiegimą į šalies sportinį gyvenimą, ir už tolesnę šios sporto šakos raidą. Tai buvo lemtingas posūkis J.Grinbergo gyvenime – rankiniui jis atidavė daugiausia jėgų. Vienu metu Janis buvo ir vyrų, ir moterų SSRS rankinio rinktinių treneris – tai unikalus pasiekimas.
1972 m. J. Grinbergas tapo Tarptautinės rankinio federacijos (IHF) Teisėjų ir taisyklių komisijos nariu, buvo IHF atstovas net devyniolikoje vyrų ir moterų pasaulio čempionatų, devyneriose studentų pasaulio pirmenybėse ir keturiuose pasaulio kariškių čempionatuose, dalyvavo aštuoniolikoje IHF kongresų. 21 kartą vadovavo kursams, kuriuose tarptautinę kategoriją įgijo daugiau kaip 250 teisėjų.
IHF dėl J.Grinbergo net keitė įstatus. Po Atlantos olimpinių žaidynių pagal tuomečius IHF nuostatus J.Grinbergas privalėjo pasitraukti iš federacijos, nes naujai kadencijai galėjo būti renkamas ne vyresnis nei 68 m. žmogus. J.Grinbergui tuomet buvo 71-eri. Įstatai buvo pakeisti ir kartelė pakelta iki 72-ejų. 2000-aisiais susiklostė tokia pati padėtis, bet J.Grinbergas paprašė nebesvarstyti jo kandidatūros. Tačiau ir po to jis nenutolo nuo sporto, labai daug padėjo Lietuvos rankinio federacijai ir rinktinėms.
J.Grinbergą nedvejojant galima vadinti ir LTOK atgimimo šaukliu. Jis nuo pirmųjų žingsnių lydėjo Lietuvos tautinį olimpinį komitetą į pripažinimą, buvo pirmasis jo generalinis sekretorius. 1991 m. rugsėjo 18 d. J.Grinbergas kartu su LTOK prezidentu Artūru Poviliūnu ir viceprezidentu Gintautu Umaru Berlyne dalyvavo Tarptautinio olimpinio komiteto Vykdomojo komiteto posėdyje, per kurį Baltijos šalys buvo grąžintos į olimpinę šeimą.
J.Grinbergas dirbo aštuoneriose vasaros ir vienose žiemos olimpinėse žaidynėse: 1972 m. Miunchene, 1976 m. Monrealyje, 1980 m. Maskvoje, 1984 m. Los Andžele, 1988 m. Seule, 1992 m. Barselonoje, 1996 m. Atlantoje ir 2000 m. Sidnėjuje jis buvo oficialus IHF atstovas. Be to, Maskvos olimpiadoje jam buvo patikėtos ir rankinio varžybų direktoriaus pareigos. Į 1992-ųjų Albervilio žiemos žaidynes J.Grinbergas keliavo kaip LTOK generalinis sekretorius. Tik 2004-ųjų Atėnų vasaros olimpiadoje sportininkų kovas jau galėjo stebėti kaip žiūrovas, nereikėjo galvoti apie darbus.
Nors buvo visa galva pasinėręs į sportinę veiklą, J.Grinbergas rasdavo laiko ir šeimai. Jo antroji žmona – viena geriausių XX a. septintojo dešimtmečio Lietuvos rankininkių Roma Griniūtė (1939 – 2003). Beje, Janis žinojo, kad vedybos su Roma gali būti pražūtingos. R.Griniūtė iš tikrųjų buvo Danutė Šapokaitė, žinomo istoriko Adolfo Šapokos dukterėčia. Kai ją kartu su šeima 1941 m. ištrėmė į Sibirą, mergaitė buvo visai maža. Motina su trimis vaikais iš tremties pabėgo ir grįžo į Lietuvą 1946 m. Bijodama, kad jų nesurastų, nesulaikytų ir dar griežčiau nenubaustų kaip besislapstančių tremtinių, Danutė gyveno turėdama pusseserės Ramutės Uršulės Griniūtės dokumentus. Taip abi mergaitės ir augo – turėdamos vienodus vardus ir pavardes, gimusios vieną dieną. Su Roma Janis susilaukė dviejų sūnų – Dariaus ir Mariaus. Jis labai mylėjo savo anūkus – Gabrielę ir Gustą.
Nuo 2002 m. J.Grinbergas buvo LTOK garbės generalinis sekretorius, nuo 2005 m. – Lietuvos olimpinės akademijos akademikas, nuo jam įteikta daugybė įvairių apdovanojimų, tarp kurių – LTOK garbės ženklas (1994), TOK olimpinis ordinas (2002), LTOK olimpinė žvaigždė (2005), ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžius (2008).
„Rankinio tėvu vadinto J.Grinbergo nuopelnai sportui įrašyti ne tik į Lietuvos, bet ir į viso pasaulio rankinio istoriją. Darbas aštuoneriose vasaros ir vienose žiemos olimpinėse žaidynėse, nacionaliniai apdovanojimai, reikšmingos pareigos Tarptautinėje rankinio federacijoje, Lietuvos rankinio federacijoje, Olimpiniame komitete – J.Grinbergas buvo pasiekęs aukščiausią lygį Lietuvos ir tarptautiniame rankinio pasaulyje. Tačiau net ir gavęs visus įmanomus tarptautinius rankinio apdovanojimus, J.Grinbergas išliko nuoširdus ir paprastas žmogus, supratingas, draugiškas treneris“, – taip užuojautoje J.Grinbergo artimiesiems velionį apibūdino Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Apie Janį Grinbergą – bendražygiai
Valdas Adamkus, Lietuvos prezidentas: „Mano pažintis su Janiu Grinbergu įvyko per IV Pasaulio lietuvių sporto žaidynes, vykusias Lietuvoje 1991 m., kai su juo supažindino jo žmona šviesaus atminimo Roma Griniūtė. Tada Janis buvo vienas žaidynių organizacinio komiteto vadovų, o aš vadovavau Amerikos lietuvių sportinei delegacijai.
Žaidynių metu buvau pakviestas į Janio ir Romos sodybą Molėtų rajone, turėjau puikią galimybę su Janiu daugiau pabendrauti. Reikia tikėtis, kad šio subtilaus žmogaus įdėtas darbas į Lietuvos rankinį nenueis veltui – ir toliau sporto šaka žengs tobulėjimo keliu, trauks mūsų jaunimą, užims tinkamą vietą Lietuvos sportiniame judėjime.
Kiek teko su juo bendrauti, jis man paliko labai ramaus, subtilaus sporto džentelmeno asmenybės įspūdį. Tyliai ir ramiai dirbdamas Lietuvos rankinio federacijoje ir LTOK, išlaikė orumo skraistę. Toks mano gyvenime Janis ir liks.“
Artūras Poviliūnas, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto garbės prezidentas: „Kai sovietmečiu pradėjau dirbti Sporto komiteto pirmininko pavaduotoju, mano kuruojama sritis buvo ir sportiniai žaidimai. Janis Grinbergas – pats žinomiausias sporto darbuotojas iš Lietuvos užsienyje. Būdamas Tarptautinės rankinio federacijos teisėjų komisijos pirmininkas, jis dažnai važinėjo į užsienį ir žinojo visas rankinio peripetijas.
Pagrindinis labai artimas sąlytis su Janiu – LTOK komiteto atkūrimas 1988-aisiais. Jo patarimai buvo ypač svarbūs, tačiau Janiui tai taip pat buvo nepaprastai svarbios akimirkos – tuo metu dar viskas buvo daroma per Maskvą, o jis buvo ir atkuriamojo LTOK darbo grupės narys, vėliau išrinktas generaliniu sekretoriumi.
Janis mus mokė tvarkytis subtiliai, kiek galima daugiau medžiagos apie LTOK nuveiktus darbus siųsti į IOC būstinę Lozanoje, tą, beje, mums patarė ir tada dar būsimas Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus. Būdamas generalinis sekretorius, Janis dirigavo mūsų išvykai į Tarptautinį olimpinį komitetą, kur kalbėjomės LTOK atkūrimo klausimais.
Kai susitikdavome su latviais, jie man šypsodamiesi sakydavo – jeigu ne latviai, mes nebūtume atkūrę Tautinio olimpinio komiteto. Mat Janis Grinbergas – latvių tautos sūnus, gyvenęs Lietuvoje.“
Valentinas Paketūras, LTOK generalinis sekretorius: „Pirmą kartą Janį Grinbergą pamačiau gal 1976 m., kai žaidžiau rankinį, o 1982 m. su juo jau susipažinau artimiau, nes pradėjau dirbti Elektrėnų sporto mokyklos direktoriumi.
1990 m. J. Grinbergas mane pakvietė dirbti į Lietuvos rankinio federaciją, tada iš jo gavau pirmąsias tarptautinio lygio vadybos pamokas. 1991 m., jam tapus LTOK generaliniu sekretoriumi, taip pat teko dažnai bendrauti, jis man daug padėjo organizaciniame darbe.
Daugiausia iš savo mokytojo sužinojau, kai jis dirbo Tarptautinėje rankinio federacijoje vienu iš Teisėjų ir taisyklių komisijos vadovų. Teko dažnai dalyvauti IHF ir Europos rankinio renginiuose, būtent tada pamačiau, kokią milžinišką įtaką Janis turi pasauliniam rankiniui, kiek žmonių jį gerbia ir dėkoja už pagalbą.“
Grigorijus Gutermanas, Lietuvos rankinio teisėjų asociacijos prezidentas: „Su Janiu bendravome labai daug metų. Kartu dirbome, vykdėme varžybas, keliavome į olimpines žaidynes ir pasaulio čempionatos.
Bendrauti su juo pradėjau 1966 m., dar būdamas studentas. O vėliau man teko laimė kartu dirbti įvairiuose projektuose ir Lietuvos rankinio federacijoje.
Neįtikėtinas darbštumas, atkaklumas, diplomatiškumas, kūrybiškumas, sugebėjimas suderinti daugybės žmonių galimybes ir interesus padarė Janį vienu įtakingiausių pasaulio rankinio veikėjų. Šiandien jo patarimus,pamokymus, gyvenimo epizodus aš perteikiu jaunesniems rankinio teisėjams. Janis yra žmogus, padaręs didžiausią įtaką mano gyvenime ir daro ją iki šiol, nors jo jau nėra su mumis.“
