Savaitės pradžioje Ramūnas Šiškauskas buvo pripažintas naudingiausiu balandžio mėnesio ULEB Eurolygos žaidėju. Šio titulo jis nusipelnė ne tik dėl savo puikių asmeninių statistikos rodiklių, bet ir dėl to, kad buvo pagrindinis žvaigždžių prikimštos Maskvos „CSKA“ komandos vedlys į dvi iš eilės pasiektas pergales prieš Pirėjo „Olympiakos“ klubą.
Tos dvi pergalės buvo pasiektos ne bet kada, o pralaimėjus pirmąjį susitikimą savo aikštėje ir atsidūrus ant iškritimo iš Eurolygos turnyro jau ketvirtfinalyje slenksčio.
Oficiali Eurolygos interneto svetainė pateikia interviu su „baltų Pippenu“ vadinamu Lietuvos rinktinės ir Maskvos „CSKA“ ekipos lyderiu R. Šiškausku:
Sveiki, Ramūnai. Pirmiausia, sveikiname su pelnytai iškovotu naudingiausio balandžio mėnesio Eurolygos žaidėjo titulu. Nors „CSKA“ visą sezoną rungtyniavo gerai, ar buvo sunku pasiekti Finalo ketverto varžybas?
Buvo labai sunku. Žinoma, niekada nebūna lengva, bet šiemet po to, kai mes pralaimėjome pirmąjį susitikimą namuose, padaryti tai tapo dar sunkiau. Visgi mes tikėjome savimi ir tikėjome tuo, kad galime pasiekti pusfinalį. Tad kitos dvejos rungtynės įgijo labai didelę reikšmę. Mes sugebėjome jas laimėti, todėl tik dabar galime sau leisti pagalvoti ir apie Finalo ketvertą.
Kaip smarkiai tave ir tavo komandos draugus paveikė pirmose rungtynėse patirtas pralaimėjimas prieš „Olympiacos“ ir atsidūrimas ant iškritimo slenksčio?
Sunku pasakyti. Po pralaimėto mačo niekas nebuvo laimingas. Vis dėlto visi – žaidėjai, treneriai ir personalas – tikėjo, kad mes galime įveikti graikus. Nors šis sezonas man pirmasis „CSKA“ ekipoje, jie žinojo, kaip elgtis tokioje sunkioje situacijoje. Mes supratome, kad antrosios rungtynės bus lemiamos, todėl visi susikoncentravome į pergalę ir pasistengėme sugrąžinti seriją į Maskvą. Taigi mes tikėjome. Žinojome, kad reikia žaisti geriau nei pirmajame susitikime ir mums tai pavyko. Niekas iš mūsų negalvojo apie nepatekimą į Finalo ketvertą. Taip, mes pralaimėjome pirmąją akistatą, bet tokių dalykų pasitaiko visiems.
Jūs ir antrojo susitikimo Atėnuose pradžioje atsilikote 12 taškų. Ar nerimavote tada?
Prieš rungtynes mes sutarėme, kad net jei atsiliksime 5, 10 ar 15 taškų, reikia stengtis žaisti savo žaidimą ir viskas susitvarkys. Žinojome, kad „Olympiakos“ - stiprus varžovas. Kad ir kas atsitiktų, net jei jie ir išsiveržtų į priekį, mes norėjome žaisti 40 minučių – tiek gynyboje, tiek puolime. Tad kai jie pabėgo 12 taškų skirtumu, mums tai nebuvo šokas. Tai, kas atsitiko, kaip tik ir buvo tai, apie ką mes kalbėjomės, kad galime atsilikti keliais taškais. Bet mes žaidėme toliau: pataikėme kelis metimus, atlikome kelias greitas atakas ir sustabdėme varžovus gynyboje. Tai padėjo juos pasivyti.
Visi tik ir kalba apie patirties svarbą tokiose situacijose. Kuo būtent patirtis tokiais momentais praverčia?
Gal kai kurie nepatyrę žaidėjai tokiais epizodais pasimestų, imtų nervintis ir skubėtų kuo greičiau išlyginti rezultatą. Jie lėktų, mestų neparuoštus metimus. Su mūsų ekipos žaidėjais, kurie turi atkrintamųjų varžybų patirties, mes neskubėjome. Žinojome, kad laiko turime į valias – juk rungtynės trunka ne 10 minučių, bet dar 30. Tad mums buvo likusi didžioji susitikimo dalis, o pralaimėtas buvo tik pirmasis kėlinukas.
Kodėl nusprendėte vasarą iš Eurolygos čempionais tapusio „Panathinaikos“ klubo persikelti į Maskvos „CSKA“?
Šį sprendimą priėmiau aš pats. Man buvo pateiktas patrauklus pasiūlymas. Be to, žinojau, kad „CSKA“ yra didi komanda ir kelia sau tik aukščiausius tikslus. Pažinojau žaidėjus, trenerį. Nusprendžiau pakeisti aplinką ir pasistengti laimėti tą patį titulą jau su kita ekipa. Tai buvo mano sprendimas ir aš juo esu patenkintas.
Kiek tavo galutinį sprendimą lėmė vėl atsiradusi galimybė žaisti trenerio Ettorės Messinos vadovaujamoje komandoje?
Žinoma, prieš pasirinkdamas klubą, pasidomi, su kuo tau teks dirbti: kitus žaidėjus, trenerį. Taigi Messina tikrai buvo vienas iš mano sprendimą lėmusių faktorių. Jis – puikus strategas. Žinau tai dar nuo tų laikų, kai rungtyniavau „Benetton“ ekipoje, kurioje jis irgi dirbo. Taigi aš viską apsvarsčiau, ir proga vėl būti vienoje komandoje su Ettore Messeina man padėjo apsispręsti.
Ar buvo kažkiek sunkiau prisijungti prie „CSKA“ dėl tos priežasties, kad įveikei Maskvos klubą praėjusių metų finale?
Ne, nebuvo sunkiau. Aš atvykau vasarą ir visi supranta, kad mes esame žaidėjai ir galime keisti komandas – vieną sezoną tu žaidi ten, o kitą jau visai kitur. Aš pažinojau keletą žaidėjų iš „CSKA“, taip pat šiek tiek mokėjau ir rusų kalbą. Be abejo, nuo Trevizo „Benetton“ laikų nebuvau pamiršęs ir trenerio Ettorės Messinos. Tad tikrai nebuvo sunku. Atmosfera šioje ekipoje ypatinga, tiesiog nuostabi.
Šis Eurolygos sezonas – nenuspėjamas. Buvusi tavo komanda ir čempionų vardą gynusi „Panathinaikos“ iškrito dar aštuntfinalyje. Ar tai tau buvo netikėta?
O taip, aš buvau nustebęs. Asmeniškai galvojau, kad jie pateks į atkrintamąsias. Bet šiais metais Eurolygoje tiek daug stiprių klubų, kad ne tik „Panathinaikos“, bet ir Madrido „Real“ ekipa, Finalo ketverto šeimininkė, nesugebėjo patekti į aštuntfinalį. Tai tik dar kartą įrodo, kad visos komandos yra pavojingos ir visi turi žaisti kuo geriau norėdami išlikti.
Paskutinės sekundės metimas padėjo išvengti nesėkmės jau pirmajame „Top 16“ susitikime namie, bet įspūdinga „CSKA“ 27-erių namų arenoje iškovotų pergalių serija nutrūko jau atkrintamųjų varžybų pradžioje. Ar pasisėmėte kokios nors naudingos patirties, padėsiančios jums Finalo ketverto varžybose, iš tų atkaklių rungtynių?
Be abejo, kiekvienas atkaklus susitikimas atneša naudos. Ir jos mes gauname kur kas daugiau nei laimėdami 30-ies, 20-ies ar 10-ies taškų skirtumu. Iš tokių rungtynių, kuriose pergalę arba pralaimėjimą lemia paskutinis metimas, tu kai ką išsaugai. Supranti, kad negalima nervintis ir išmoksti, kaip reikia žaisti tokiose situacijose. Bet svarbiausia yra tai, kad įsisąmonini, jog rungtyniauti reikia iki finalinio teisėjų švilpuko, o ne 39 minutes. Juk visada turi šansų. Tokios kovos tikrai atneša naudos. Ateityje, tarkim, Finalo ketverto varžybose, mes tą patirtį turėsime savyje ir ji mums padės.
