2010–aisiais Lietuvos sporto pasaulyje netrūko įsimintinų įvykių. Netrumpame įspūdingų Lietuvos sportininkų pergalių sąraše išskirtinę vietą užima Europos lengvosios atletikos čempionate Barselonoje iškovota maratonininkės Živilės Balčiūnaitės pergalė. Tačiau auksinį sportininkės triumfą aptemdė byla dėl „galimų antidopingo taisyklių„ pažeidimo.
Neįrodyta kaltė
Gruodžio pradžioje po kelias valandas trukusio posėdžio LLAF sudaryta komisija nusprendė, kad trūkstant įrodymų sportininkės bausti negalima. Per mėnesį Ž.Balčiūnaitė ir jos treneris su specialistų – medikų ir teisininkų pagalba atliko papildomus tyrimus, šie parodė, kad nedidelis hormonų santykio normos viršijimas atsirado tik dėl minėtų vaistų. Europos čempionės „komanda„ nesilaikė tik gynybinės taktikos – jos surinkti duomenys nustatė ir keliolika IAAF paimto sportininkės mėginio taisyklių pažeidimų.
Klaidų pasitaiko
Lietuvos antidopingo agentūros direktorė Ieva Lukošiūtė–Stanikūnienė pripažįsta, kad niekas nėra apsaugotas nuo klaidų – klysta ir antidopingo specialistai. Bet, pasak jos, net ir savo tiesą įrodę sportininkai nesulauks oficialaus atsiprašymo. „Jei sportininkas įrodo, kad jis nekaltas, niekas jo oficialiai neatsiprašo. Juk įtarimai kyla dėl sportininko kaltės, tad jo pareiga yra pamėginti juos paneigti. Jeigu jam pavyksta, viskas tuo ir baigiasi. Jei padaromos procedūrinės klaidos, pvz., šiurkšti klaida laboratorijoje, manau, kad būtų gražu sportininko atsiprašyti. Bet dažniausiai sportininkai įrodo procedūrines klaidas, bet neįrodo savo nekaltumo, klaustukų ir kabliukų visada lieka“, – kalbėjo Lietuvos antidopingo agentūros vadovė.
Svarbiausia – nepamesti galvos
Pirmasis nepriklausomos Lietuvos olimpinis čempionas Romas Ubartas dopingo vartojimu buvo apkaltintas po 1993 metų pasaulio čempionato Štutgarte. Nors jis savo kaltės nepripažino, oficialiose varžybose negalėjo dalyvauti net ketverius metus.
1997 m. R.Ubartas grįžo į disko metimo sektorių. Po metų IAAF dar sykį pranešė, kad jo organizme vėl rasta boldenono pėdsakų. Olimpiniam čempionui grėsė diskvalifikacija iki gyvos galvos. Sportininkas ir vėl neigė vartojęs dopingą, tad LLAF galiausiai paprašė, kad būtų atlikti papildomi tyrimai. Neįtikėtina, bet IAAF po papildomų tyrimų pripažino, kad įvyko klaida. Tiesa, kaip ir kokia buvo ta klaida, niekas nesužinojo, o R.Ubartas su didžiuoju sportu atsisveikino tik po 2000 m. Sidnėjuje vykusių olimpinių žaidynių.
Šiais metais 50–metį atšventęs R.Ubartas apie šias istorijas kalba labai nenoriai. “Buvo labai sunku, vis galvoji, kaip ir kodėl tai atsitiko. Labai svarbus šeimos palaikymas, nes patekus į tokią padėtį jaučiamas milžiniškas spaudimas. Svarbiausia nepamesti galvos„, – konstatuoja olimpinis čempionas.
– Kas turėtų padėti sportininkui, atsidūrusiam įtarimų dėl dopingo vartojimo centre?– paklausėme R. UBARTO.
– Manau, kad tokiu atveju turėtų padėti ir LAFF, ir visi kiti sporto vadovai. Kalbant apie Živilės atvejį, būtina suprasti, kad tai labai patyrusi sportininkė, kuri tikrai nerizikuotų vartoti kokių draudžiamų medžiagų, nes ji yra nuolat stebima antidopingo specialistų. Aš ja tikiu ir manau, kad tuos nukrypimus sukėlė natūralūs organizme vykstantys procesai.
– Ar teko kalbėtis su Živile po šių įvykių?
– Su Živile nesikalbėjau, ji nebeužsuka ir į lengvosios atletikos maniežą. O su jos treneriu R.Sausaičiu esame susitikę. Jie tikisi, kad viskas bus gerai. Ir aš tikiuosi, kad jiems pavyks įrodyti savo nekaltumą. Galiu pakartoti – tikiu, kad Živilė nieko draudžiamo nepadarė.
– Ko palinkėtumėte Živilei?
– Linkiu nepamesti galvos. Pagaliau juk sportu gyvenimas nesibaigia. Aišku, kai esi jaunas, visą laiką skiri tik sportui ir gauni tokį smūgį – gali šiek tiek „pavažiuoti stogas“. Bet po tam tikro laiko tarpo pamatai, kad gyvenime yra ir kitokių kelių, kitokių darbų, naujų idėjų. Živilei linkiu išsaugoti optimizmą, nepasiduoti, įrodyti savo tiesą ir artimiausioje ateityje pratęsti savo sportinę karjerą.
