Vienas geriausių Lietuvos krepšininkų, Maskvos CSKA komandos lyderis Ramūnas Šiškauskas nesirinks, kur baigti karjerą.
Olegas Ušakovas, specialiai portalui Balsas.lt iš Maskvos
Pirmą kartą per legionieriaus karjerą R. Šiškauskui Eurolygos sezono viduryje tenka ne lieti prakaitą kovojant aikštėje, bet patogiai įsitaisyti prieš televizoriaus ekraną. Po daugybės sėkmingų metų Maskvos CSKA šį sezoną nepajėgė prasibrauti į TOP 16 etapą, tačiau 32 metų 198 cm ūgio puolėjas dėl to nesigraužia.
– Šis sezonas tikriausiai pats sunkiausias per tą laiką, kai vilki Maskvos CSKA marškinėlius. Kaip vertinate šio sezono įvykius pradedant trenerių kaitą, fiasko Eurolygoje..., - Balsas.lt Savaitė paklausė R. Šiškauską.
– Tikriausiai taip nebūna, kad sporte būtum visada viršūnėje. Sportuoji ne metus ar dvejus, o 10 ir daugiau, todėl visada išlikti geriausiems beveik neįmanoma. Ir tai galėčiau pasakyti, kad CSKA rekordą Eurolygoje tikriausiai sunkiai kam pavyks pakartoti – 8 metus iš eilės žaidė finalo ketverte. Šis sezonas – fiasko, bet reikia ir toliau žiūrėti į priekį. Jėgų, kad pakiltume ir žaistume toliau yra. Neverta nukabinti nosies. Liko dar keli turnyrai ir titulai, kuriuos galime laimėti.
– Tikriausiai keista, kad viduryje sezono likote be Eurolygos?
– Neįprasta. Seniai jau žaidžiu Eurolygoje, pradėjau su Trevizo „Benetton“, tačiau dar nebuvo man tokio sezono, kad nežaisčiau TOP 16 etape. Visad būna pirmas kartas...
– Po to, kai CSKA baigė pasirodymą Eurolygoje, sulaukėte pasiūlymų iš kitų klubų. Kiek tai buvo rimta?
– Nežinau. Reikėtų paklausti klubo vadovybę, ar jie apie tai kalbėjo. Žinau tiek, kiek skaičiau spaudoje ir internete, kad kažkas domėjosi. Mano reikalas – žaisti krepšinį. Jeigu kažkas keisis, tuomet matysime. Nelabai kreipiau dėmesį į tas kalbas, nes žinau, kaip būna, kai kažkas paleidžia „antį“. Vėliau pasirodo, kad tai buvo tuščios kalbos.
– Daugelis žaidėjų pradėjo grįžti į Lietuvą – jaunesni Paulius Jankūnas, Tomas Delininkaitis ir labiau patyrę Šarūnas Jasikevičius, Simas Jasaitis. Kokia tikimybė, kad kada nors grįšite į Lietuvą tęsti ar baigti karjeros?
– Sunku atsakyti. Negali niekada pasakyti, kiek žaisi. Patyręs rimtą traumą karjerą gali baigti jau rytoj. Tokie planai gali būti tik svajonės. Niekada nesakau „ne“. Kai kurie turi svajonę karjerą baigti ten, kur pradėjo žaisti. Man tai nėra taip svarbu. Smagu būtų baigti žaisti krepšinį Lietuvoje, tačiau tai gali nutikti ir čia, ir kitame klube. Kai pajusiu, kad viskas, sustosiu.
– Lietuvoje esate vadinamas Baltų Pippenu. Prieš šį sezoną buvote turnė JAV ir žaidėte su NBA komandomis, kur puikiai pasirodėte dengdamas ir LeBroną Jamesą, ir Keviną Durantą. Nepasigailėjote kada nors, kad nepabandėte savo jėgų NBA?
– Nesigailiu. Ne kartą sakiau, kad kai buvau jaunesnis, tokių galimybių nebuvo – į naujokų biržą nepatekau, paskui kitų realių galimybių taip pat neatsirado. Vėliau man jau buvo ne 20 ir ne 24 metai. Tai amžius, kai galvoji ne tik apie tai, kad nuvažiuosi į NBA. Norisi ten ir žaisti, ne tik sėdėti ant suolo. Esu labai patenkintas savo karjera Europoje ir tikrai dėl nieko nesigailiu.
– Kas įsiminė iš turnė NBA?
– Įdomu buvo pažaisti su amerikiečiais. Tai ne pirmas kartas – anksčiau žaidžiau ir olimpiadose, ir prieš jas, ir su klubais važiavome į NBA. Tai nebuvo naujiena, tačiau kiekvieną kartą įdomu palyginti save ir komandą su varžovais iš NBA. Žinoma, su tokiais žaidėjais kaip L. Jamesas ar K. Durantas tikrai įdomu žaisti, įvertinti savo ir jų lygį.
– Ar teko matyti Lietuvos rinktinės kovas pasaulio čempionate Turkijoje?
– Visuomet stengiausi pažiūrėti, sekiau rezultatus. Labai džiaugiuosi už Lietuvos rinktinę. Niekas nelaukė tokio aukšto lygio žaidimo ir vyrai parodė, kad nepaisant visų aplinkybių, Lietuva yra ir bus tarp krepšinio lyderių.
– Jau užvirė diskusijos, ką imti į rinktinę – jauną ambicingą komandą, laimėjusią bronzą pasaulio čempionate ar grąžinti į ją tokius veteranus kaip Rimantą Kaukėną, brolius Lavrinovičius...
– Negaliu čia patarti. Viskas priklausys nuo trenerio pasirinkimo. Jei būčiau treneris, imčiau tuos, kurie šiuo momentu žaidžia brandžiau, pritampa prie komandos, kuria gerą atmosferą.
– Pats nenorėtum grįžti ir paskutinį kartą sužaisti už Lietuvos rinktinę?
– Savo sprendimą jau priėmiau. Nenoriu blaškytis... Baigiau šį etapą. Man tai buvo nepamirštami metai rinktinėje. Atėjo kiti geri žaidėjai.
– Neseniai buvo ištraukti 2011 metų Europos čempionato Lietuvoje burtai. Ką apie juos manai?
– Varžovų nepasirinksi. Kas tenka, su tuo reikia žaisti. Aišku, A grupė, į kurią pateko lietuviai, labai stipri, tačiau jeigu nori kažką laimėti, negali rinktis silpnų varžovų. Apskritai, Europoje visos komandos stiprios. Šansų yra. Galiu palinkėti tik sėkmės ir tikiu, kad viskas bus gerai.
– Ar šiuo metu nesiskundžiate traumomis ar jų pasekmėmis?
– Nugara – gerai, rankos – gerai, blauzdą pasitempiau per treniruotę – jaučiu truputį skausmą.
– Šią savaitę žaisite su Vilniaus „Lietuvos rytu“ VTB Vieningos lygos rungtynes...
– Bus labai įdomu grįžti į Vilnių. Beje, tai pirmas kartas, kai žaisiu vėl Vilniuje po to, kai išvažiavau iš Lietuvos ragauti legionieriaus duonos. Kaune žaidžiau, o į Vilnių grįžtu pirmą kartą. Bus įdomu.
– Sekate, kaip žaidžia Lietuvos klubai Eurolygoje?
– Trečiadieniais ir ketvirtadieniais mums žaisti jau nereikia (juokiasi), tai visada pažiūriu. „Žalgiris“ sezono pradžioje atrodė ir žaidė geriau, o „Lietuvos rytas“ – strigo. Dabar viskas atvirkščiai.
– Tritaškiai. Praėjusį sezoną Eurolygoje pirmavote pagal tritaškių pataikymo procentą (55 proc.), o šį sezoną tritaškių taiklumas tik 34 proc. Kokios priežastys?
– Nenoriu teisintis, bet šis Eurolygos sezonas – ne iš geriausiųjų. Sužaidžiau vienerias rungtynes ir antrose gavau traumą. Mėnesį nežaidžiau, o kai grįžau, turėjau bėdų su pirštais. Kai trys metančiosios rankos pirštai specialiu įtvaru sutvirtinti, nesigauna viską atlikti greitai. Kai jau atsigavau, Eurolygos sezonas mums baigėsi. Taip ir gavosi...
– Tai nesusiję su tritaškio linijos atitolinimu?
– Galbūt šiek tiek turėjo ir tai įtakos, tačiau dabar viskas jau gerėja. Mažos traumos taip pat gali išmušti iš vėžių.
– Ar turite laisvo laiko ir ko tuomet imatės?
– Laisvo laiko turiu nedaug. Tarkime, per savaitę tokia pasitaiko viena diena. Kažkuo labai neužsiimsi. Aišku, gali nuvažiuoti į miesto centrą, nueiti į kiną, tačiau ne visada taip gaunasi. Namie vaikai...
– Galite prisiminti kažkokį įvykį ar dieną, kurią praleidote ypatingai?
– Apie savo asmeninį gyvenimą paprastai nekalbu. Jeigu kalba eina apie sportą, krepšinį – jokių problemų. Šeima ir mano gyvenimas priklauso man. Galiu pasakyti, kad buvome teatre. Maskvoje baletas ir teatras – labai aukšto lygio, todėl buvo tikrai įdomu viską pamatyti.
– Kažkada juk paliksite CSKA. Ką išsivešite iš Maskvos? Ko išmokote, kokius prisiminimus turėsite?
– Iš kiekvienos šalies galima kažką išsivežti. Pirmiausiai prisiminsiu, kad būdamas legionierius čia praleidau daugiausiai metų. Jie tikrai buvo geri – kartu daug laimėjome. Po to galima prisiminti, ką pamačiau, aplankiau...
– Po tiek sėkmingų karjeros metų ir titulų, kas jus dar motyvuoja?
– Kaip ir visus sportininkus – pergalės. Laimi kartą – gerai, antrąkart – gerai, norisi ir trečią, ir ketvirtą kartą tapti nugalėtoju. Nesvarbu, kiek laimėjai titulų, visuomet jų norisi dar daugiau.
TIK FAKTAI
R. Šiškauskas per savo karjerą žaidė Kaišiadorių „Baltijos“ (1994-1996), Vilniaus „Sakalų“ (1996-1998), Vilniaus „Lietuvos ryto“ (1998-2004), Trevizo „Benetton“ (2004-2006), Atėnų „Panathinaikos“ (2006-2007) ir Maskvos CSKA (2007-dabar) komandose.
Su Lietuvos vyrų rinktine, kurioje žaidė nuo 2000 iki 2008 metų, R. Šiškauskas laimėjo Sidnėjaus olimpiados bronzą (2000), tapo Europos čempionu (2003) ir iškovojo Europos čempionato bronzos medalius (2007).
2007 ir 2008 metais tapo Eurolygos čempionu, rinktas į simbolinį geriausių Eurolygos krepšininkų penketą, 2008 metais tapo naudingiausiu Eurolygos reguliariojo sezono žaidėju.