30 metų 211 cm ūgio Lietuvos rinktinės kapitonas Robertas Javtokas šiuo metu atostogauja. Vidurio puolėjas dar savaitę gali pasimėgauti poilsiu, nes jau liepos 14-ąją dieną prasidės pagrindinės rinktinės treniruočių stovykla.
Praėjusį sezoną Maksvos srities „Chimki“ klube praleidęs aukštaūgis kitą sezoną į „Chimki“ gretas nebegrįš. Rusijos vicečempionai į lietuvio vietą įsigijo naują žaidėją. Pats R. Javtokas tikino, kad nesijaudina dėl savo ateities ir naujos komandos nesistengs ieškoti greitai, tačiau į Rusiją jau nebegrįš.
– Kokiu jūsų ateitis „Chimki“ komandoje?
– Aš kol kas nieko nežinau. Šiuo metu paprasčiausiai atostogauju. Man draugas viską praneša, todėl žinau tiek pat, kiek ir jūs.
– Buvo kalbos, kad jumis domisi Kazanės „Unics“ klubas.
– Taip, žinau, kad jie domėjosi. Greičiausiai į „Chimki“ jau negrįšiu. O šiaip dar yra daug laiko, todėl ramiai susirasiu naują ekipą. Neturiu būtinybės prieš prasidedant rinktinės stovyklai pasirašyti naują kontraktą.
– O jūs turite kokių nors pageidavimų?
– Rusijoje jau žaisti nenoriu. Jau atsikandau tos Rusijos (juokiasi). Pageidavimas būtų, kad klubas žaistų Eurolygoje, bet ne visada pavyks tas, ko pageidauji. Rinkdamasis naują darbovietę atsižvelgsiu į vietinį čempionatą, tarptautinį turnyrą ir miestą, kuriame yra komanda.
– Kaip vertinate praėjusį sezoną?
– Sunkus sezonas buvo. Pradžioje atrodė, kad viskas gerai, tačiau titulų neiškovojome. Pralaimėjome daug lemiamų rungtynių. Tai ir sutrukdė pasirodyti geriau. Pats asmeniškai buvau patenkintas. Gavau daug žaidybinio laiko. Žinoma, buvo geresnių ir blogesnių mačų.
– Kodėl būtent lemiamus susitikimus pralaimėdavote?
– Tai priklauso nuo visos komandos. Aš asmeniškai vienose rungtynėse įmesdavau daug taškų, o kitose gaudavau mesti vos vieną metimą, kuris ir tai buvo kartojant netaiklų komandos draugo bandymą. Tokie dalykai ne nuo manęs priklauso. Treneris tokią strategiją parenka. Be to, Rusijos pirmenybėse aikštelėje vienu metu turi būti du rusai. Būdavo dažnai taip, kad žaidi gerai, tačiau sėdi ant atsarginių žaidėjų suolelio, nes kitoje pozicijoje žaidęs rusas rungtyniavo prastai ir jį reikėjo keisti legionieriumi.
– O likti ir dar kartą pabandyti laimėti yra noro?
– Ne viskas nuo manęs priklauso. Komanda nėra suinteresuota, kad pasilikčiau, todėl ir aš nenoriu būti ten, kur nesu reikalingas. Jie nusipirko galingus „centrus“ ir turi beveik suformuotą priekinę liniją.
– O kontraktas su „Chimki“ baigėsi?
– Praėjusią vasarą mes sudarėme vienerių metų sutartį su galimybe pratęsti dar sezonui. Šiuo atveju nėra svarbu kontraktas, nes komanda tiesiog neparodo noro mane turėti.
– Kokios mintys prieš pirmąją rinktinės treniruočių stovyklą?
– Smagu vėl visiems susirinkti. Turėjau mėnesį atostogų. Iš pažiūros atrodo daug, tačiau laikas labai greitai prabėgo. Pasiilgau rinktinės, tos atmosferos. Smagu pamatyti tiek senus, tiek naujus veidus. Rinktinė - ne vien krepšinis. Tai yra gyvenimas būdas, įprotis. Yra noras važiuoti, dalyvauti. Norisi iškovoti daug pergalių. Praėjusiais metais nepasisekė, todėl norisi šiemet atsigriebti ir įrodyti, kad Lenkijoje buvo tik nesėkmė.
– Košmarai iš Lenkijos dažnai sapnuojasi?
– Man asmeniškai ne. Aš viską greitai užmirštu ir gyvenu toliau. Šiuo metu norisi reabilituotis ir įrodyti, kad galime žaisti gerai. Turime daug gerų, talentingų žaidėjų, kurie dega noru įrodyti, parodyti. Treneriui turėtų pavykti viską suderinti. Teko treniruotis pas Kęstutį Kemzūrą. Jis yra geras specialistas.
Dabar komandoje bus jaunų žaidėjų, bet tai nereiškia, kad būsime silpni. Prisiminkime, kuomet važiavome į Europos čempionatą Serbijoje. Tuomet iš mūsų niekas daug nesitikėjo, o mes pralaimėjome vos vienerias rungtynes. Žinoma, jos buvo labai svarbios, nes nepatekome į pusfinalį. Kartų kaita yra natūralus dalykas. Jis vyksta visame pasaulyje, visose sporto šakose. Pas mus atsijaunins rinktinė šiemet, pas kitus galbūt kitąmet.
– Ar pačiam nekyla minčių apie poilsį?
– Galvojau, kad nepateksime į pasaulio čempionatą, tai bus laisva vasara ir galima bus pailsėti, tačiau gavome vardinį kvietimą ir reikia žaisti. Jeigu kviečia, jeigu esu reikalingas, tai kodėl gi ne. Vieni turi sveikatos problemų, kitų dar kažkokių, o aš neturiu. Esu sveikas ir pasiruošęs žaisti. Neateinu į krepšinį vien pažaisti ir pasiimti pinigų. Jaučiu didelį malonumą žaisdamas už savo šalį.
– Iš rikiuotės iškritus Marijonui Petravičiui, ką matote, kaip savo pagalbininką po krepšiu?
– Nežinau net. Galbūt brolis, jeigu žais čempionate. Paulius Jankūnas galėtų kartais pažaisti vidurio puolėju. Martynas Andriuškevičius taip pat puikus žaidėjas. Susirinksime visi į treniruočių stovyklą ir tuomet bus matyti, kas bus mano konkurentas.
Edgaras Pulkovskis
