Lietuvos krepšinio arbitras Romualdas Brazauskas pasaulio čempionato rungtynių Rusija – Argentina pertraukos metu buvo pagerbtas FIBA vadovų. Garsiausiam Lietuvos arbitrui įteiktas „Auksinis švilpukas“
“Tai įvertinimas ir tuo pačiu signalas, kad reikia kabinti švilpuką tarptautiniu mastu. FIBA taisyklės sako, kad 50 metų sulaukęs arbitras negali teisėjauti oficialiose varžybose. Tiesa, nacionaliniuose čempionatuose nedraudžiama“, – netrukus po apdovanojimo kalbėjo R.Brazauskas.
Jis neslėpė, kad toks pripažinimas jam buvo netikėtas. „Esu labai sujaudintas. Man tai buvo staigmena. Šis švilpukas įteikiamas tik antrą kartą. Pirmas buvo įteiktas prieš porą metų mano kolegai Iztokui Remsui. Buvo sunku, bet šiaip ne taip ašarą sulaikiau“, – įspūdžiais dalijosi R.Brazauskas.
– Kodėl įteikta buvo ne po finalo?
– Negaliu pasirinkti, kada organizatoriai nusprendė įteikti. Manau, tai buvo geriausia vieta ir laikas, nes teisėjai vis dėlto nėra pasaulio bamba. Visas dėmesys skiriamas žaidėjams. Nereikia maišyti tokių progų su tikruoju krepšiniu.
– Ką FIBA prezidentas sveikindamas sakė?
– Padėkojo už darbą. Pasišnekėjome tik tiek, kad mums kartu neteko teisėjauti, nes aš tarptautinę kategoriją gavau 1987 m., o jis teisėjauti baigė 1988–aisiais. Tačiau jam pasakiau, kad mačiau daug jo teisėjautų rungtynių geraisiais „Žalgirio“ laikais.
– Ar dar turite galimybę teisėjauti finale?
– Paskyrimus mes sužinome apie vidurnaktį prieš kitos dienos rungtynes. Taigi šansų dar turi visi keturiasdešimt teisėjų.
– Kaip vertinate šio čempionato teisėjavimo lygį?
– Tikrai labai aukšto lygio teisėjavimas. Labai džiugu, kad nebuvo didelių nesusipratimų interpretuojant taisykles. Nors dauguma teisėjų iš Europos – mūsų yra devyniolika, dvylika arbitrų yra iš Amerikos žemyno. Tikrai neturėjome nesklandumų ar blogų rungtynių. Klaidų, kaip sakoma, buvo, yra ir bus, bet svarbiausia, kad toks klaidos neįtakotų rungtynių rezultato, o kol kas, manau, nebuvo tokių klaidų, kurios nulemtų rungtynių baigtį. FIBA vadovai yra labai patenkinti teisėjavimu. Kol kas.
– Ką manote apie Lietuvos krepšinio rinktinės pasirodymą?
– Galiu tik dviem žodžiais apibūdinti – trūksta žodžių.
– Priminkite, visas svarbiausias varžybas, kuriose esate teisėjavęs?
– Oi, buvau susirašęs ant popieriaus, dabar bus sunku prisiminti (šypsosi)... Juokauju, žinoma. Tokių negaliu pamiršti. Teko teisėjauti 12 Eurolygos finalinių ketvertų, iš jų – septyniuose finaluose. Penkiuose Europos čempionatuose, pernai Lenkijoje ir finalinėse rungtynėse. Šis pasaulio čempionatas man ketvirtas. Taip pat teko teisėjauti ketveriose olimpinėse žaidynėse. Atlantoje švilpiau moterų turnyro finale, Sidnėjuje ir Pekine – vyrų finale. Ir nemažai finalų LKL čempionate.
– Kokios įsimintiniausios rungtynės jūsų karjeroje?
– Kiekvieno žaidėjo ar trenerio didžiausia svajonė žaisti olimpinėse žaidynėse ir jas laimėti, o teisėjui didžiausias įvertinimas – galimybė švilpti olimpinių žaidynių vyrų turnyro finale. Kaip sakiau, man du kartus į tą aukščiausią kalną pavyko įkopti, o įsimintiniausios akimirkos buvo Sidnėjaus žaidynių finale.
– Kaip pasikeitė krepšinis nuo to laiko, kai pradėjote teisėjauti, iki dabar?
– Labai pasikeitė. Ypač greičiai. Kai pasižiūri video, kaip buvo žaidžiama prieš dvidešimt ar daugiau metų, supranti, kad tai buvo visai kitoks krepšinis. Vien pagal krepšininkų figūras gali tai pasakyti. Buvo aukšti ir liekni, o dabar raumeningi ir šoklūs.
– Tai reiškia, kad dabar teisėjauti yra sunkiau?
– Žinoma, kad sunkiau. Kai prieš dešimt metų Eurolygoje pradėjome teisėjauti trise, buvo abejonių, ar užteks kiekvienam teisėjui galimybių atskleisti save, ar pavyks trims pasidalinti tais švilpukais. Dabar galiu pasakyti, kad darbo visiems tikrai užtenka. Tiesa, pats teisėjavimas kiek kitoks – žymiai sumažėjo spėjimų. Ne paslaptis, kad teisėjaudami dviese, dažnai teisėjai spėja, ypač, dėl pražangų. Teisėjaujant trise tai irgi pasitaiko, bet žymia žymiai rečiau, juk šešios akys mato daugiau nei keturios. Būna tų taškų, kurių nepamato iš šešios akys, bet aš visąlaik sakau, kad ne tragedija, jei kažko ir nepamatome. Kiekvienas stengiasi atlikti darbą kaip geriausiai. Būna, 210 cm ūgio žaidėjai po du tris kartus prameta iš po krepšio, tad nieko baisaus, jei ir teisėjai klysta. Nėra neklystančių teisėjų.
– Kokia jūsų sėkmės paslaptis?
– Pirmiausia, tai yra darbas. Taip pat meilė krepšiniui. Man teko augti Biržuose, kur visi žaidė krepšinį. Ir tikriausiai turėjau tam talentą. Manau, bet kurioje srityje geriausi rezultatai pasiekiami, kai susiderina talentas ir darbas. Gal nelabai kukliai pasakiau, bet aš taip manau.
– Ką toliau veiksite? Lietuvoje teisėjausite, o Europoje dirbsite komisaru?
– Šiemet negalėsiu dar. Reikia išsilaikyti egzaminus, o seminaro šiais metais nebus. Tad teks metus palaukti, o po to žiūrėsime.
– Šiame čempionate daug kalbama apie tai, kad amerikiečiams daug nuolaidžiaujama dėl žingsnių taisyklės pažeidimo. Ką jūs apie tai manote?
Nemanau taip. Galbūt jie dažniau žingsniuoja, bet jei tai neturi įtakos žaidimui, teisėjai to nefiksuoja. Tarptautinėse varžybose europiečiai ar tie patys Amerikos žemynų, išskyrus JAV krepšininkus, žaidėjai to papildomo žingsnio nedaro net jei nėra priešais gynėjo, gal dėl to ir susidaro tas įspūdis, kad amerikiečiai labai dažnai žingsniuoja. Bet jei žaidėjas su kamuoliu apeidinėja gynėją – visiems taisyklės vienodos.
Julius Bliūdžius
