Į pastarosiomis dienomis ypač aptarinėjamą plaukikės galimą Rūtos Meilutytės diskvalifikaciją dėl dopingo konrtrolės pažeidimų, spėliones, sportuoja ji ar ne, Aistė Žemaitytė ragina pažvelgti ramiai.
„Svarbiausia, kas dabar turėtų įvykti, – šalia jos turėtų atsirasti kvalifikuoti specialistai“, – sako sporto psichologė.
Pasak pašnekovės, tai gali reikšti apmąstymų, apsisprendimo, kuriuo keliu eiti, laiką – tokį jau matėme po Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių.
„Tokį laikotarpį vadinčiau pilkąja zona, į kurią patekęs žmogus ieško atsakymų savyje, bando apsispręsti, kuriuo keliu pasukti, ir susidėlioti ateities planus, tai nėra nei taip, nei ne. Jeigu ištrinta paskyra, informavusi visuomenę apie jos žingsnius, galbūt priimtas sprendimas, kad niekas šiuo metu jų neturėtų žinoti ir komentuoti.
Kodėl ji turėtų būti analizuojama ir narstoma po detalę, jeigu jai šiuo metu norisi daugiau tylos?“ – klausia sporto psichologė.
Jeigu tai apsisprendimo metas, ar laikas apmąstymams pats tinkamiausias?
Jau po Rio de Žaneiro žaidynių buvo būgštaujama, ar ne per ilgas tas apsisprendimo laikas, bet laiko reikia skirti tiek, kiek žmogui reikia. Net jei Rūta nuspręstų šiuo metu nebetęsti sportinės karjeros, tai dar nereikštų, kad nepamatytume jos „come-back“ ateityje. Didelio meistriškumo sporte esama nuostabių sugrįžimų. Nesenas pavyzdys – golfo žaidėjo Tigerio Woodso puikus įsiveržimas į sportą po ilgokos pertraukos. Tačiau būna ir kitų, pavyzdžiui, su motinystės atostogomis susijusių sugrįžimų.
Tai paskutiniai metai prieš žaidynes, tarp plaukikų jau prasidėjo kova dėl olimpinių kelialapių. Kortas gali sumaišyti ir galima R. Meilutytės diskvalifikacija.
Niekas nesako, kad Rūta nepateks ar gali nepatekti į Tokijo ar kitas žaidynes, jeigu to sieks.
Sportininkai irgi kalba apie šį atvejį ir pateikia savų pavyzdžių. Jeigu sportininkas per metus buvo tikrintas tris šimtus kartų ir tik tris kartus per metus dopingo kontrolieriai jo nerado pagal nurodytą vietą, Pasaulinė antidopingo agentūra (WADA) buvo priėmusi sprendimą niekaip nebausti sportininko, nes tai neapdairumas, o ne slapstymasis dėl dopingo vartojimo.
Rūtą taip pat labai dažnai tikrina dopingo kontrolieriai, tai ne paslaptis. Ir per tiek sportavimo metų daugybė jos duotų mėginių buvo geri. Tad tikrai nevertėtų taip sureikšminti šito atvejo. Pati plaukikė, regis, nepateikė WADA paaiškinimo nepasikonsultavusi su specialistais. Jeigu jai ir nusimato bausmė, ji neturėtų būti maksimali – pusmečio ar daugiausia metų. Bet ši bausmė nieko nereiškia ir treniruotis netrukdo. Galime prisiminti Julijos Jefimovos atvejį, kai ji buvo iš esmės diskvalifikuota, bet startavo Rio de Žaneiro žaidynėse ir iškovojo olimpinių medalių.
Mes nežinome galutinio Antidopingo agentūros sprendimo ir dramatizuoti į vieną ar į kitą pusę per anksti. Sprendimo variantų gali būti visokių – nuo nemaksimalios diskvalifikacijos iki visiško išteisinimo.
Manote, kad reikėtų nepanikuoti, nedramatizuoti ir tiesiog palaukti?
Tikrai taip. Jeigu ji dabar padarys pertrauką – tai irgi nieko nesakantis dalykas. Juk visaip nutinka – būna, kad sportininkai olimpiniais metais patiria traumą, bet jeigu yra laiko geriausiai sportinei formai pasiekti, jie sugeba ir normatyvus įvykdyti, ir į žaidynes išvykti. Pasikartosiu – jokios dramos nematau.
Svarbiausia, kas dabar turėtų įvykti, – šalia jos turėtų atsirasti kvalifikuoti specialistai, kurie įvertintų situaciją, numatytų veiksmų planą ir žingsnis po žingsnio drauge siektų rezultato, kurį ji gali pademonstruoti.
Rūta turi daug potencialo, ir jeigu ras trenerį, komandą, kuri sugebės prie jos kūno ir technikos priderinti individualius planus, ji vėl gali mus visus nudžiuginti labai aukštais rezultatais.
Jos pergalės – komandinis pasiekimas, jai iškovoti medalių padėjo didelis kolektyvas, kurių darbas buvo nukreiptas į vieną tikslą, kad Rūta realizuotų save. Todėl ir dabar reikėtų žmonių komandos, o ne pirštu besti į Rūtą ir sakyti, kad jai reikia kažkokios pagalbos. Ją vieną analizuoti ir baksnoti būtų labai neteisinga. Reikėtų analizuoti visos komandos darbą.
Kodėl Rūta sukelia tokį ažiotažą? Štai kovą grįžo kelioms dienoms į Lietuvą – ir kilo didžiulis susidomėjimas, kodėl ji nesitreniruoja, kodėl ji grįžo, tarsi tautos neatsiklausęs žmogus negalėtų parvažiuoti namo.
Gal čia tiktų posakis, kad nėra kvailų klausimų, yra tik kvaili atsakymai. Jeigu žmonėms rūpi, tai jie ir klausia. Atrodė keista, kodėl Rūta nesitreniruoja, tai ir paklausė. Pati plaukikė turi savo motyvus, dėl ko ji parvyko. Jeigu tai asmeniniai motyvai, atsakymo nebus ir su tuo reikia susitaikyti, o jeigu ji manys, kad būtina paaiškinti parvykimo priežastį, – tą ir padarys.
Žmonių susidomėjimas Rūta nuo pat Londono žaidynių buvo, yra ir išliks. Tai sportininkė, padovanojusi Lietuvai didelę šventę Londono žaidynėse, o po to ne vienerius metus džiuginusi stabiliais rezultatais visose varžybose, kuriose dalyvavo. To iš žmonių širdžių neištrinsi. Be to, puikiai žinome, kad žvaigždės yra pavyzdžiai, kuriais daug kas seka, ypač paaugliai.
Ar žmogus, labai jauno amžiaus pajutęs išskirtinį dėmesį, dėl to gali jausti kokių nors psichologinių pasekmių?
Pati studijų metais atlikau tyrimą, susijusį su didelio meistriškumo sportininkų karjeros pabaigimu. Tai buvo tarptautinis tyrimas, apėmęs Vokietiją, Lietuvą ir Rusiją. Tyrimas parodė, kad nesvarbu, kurioje šalyje žmogus sportuoja, baigdamas karjerą jis visada išgyvena krizę, kuri trunka nuo pusės metų iki trejų. Sportininkai įpranta prie intensyvaus gyvenimo ritmo, ypatingo dėmesio ir jiems sunku, kai tie žmonės, kurie neseniai tave garbino, dabar ima narstyti po kaulelį, kritikuoti ar tiesiog pamiršta. Ypač sunku jaunam žmogui atlaikyti tokį krūvį.
Ar matytumėte R. Meilutytę Tokijo žaidynių finale?
Tai yra sportininkė, kuri, surinkusi savo komandą, gali padaryti tą patį, ką matėme Londone. Buvo du olimpiniai finalai – ir Rio, ir Londono, taigi finalas jai pasiekiamas.
Aš manau, kad ji išsigando savo rezultato, kurį parodė Amerikoje, kai varžydamasi savo pagrindinėje rungtyje nepateko į finalą. Parodytas rezultatas greičiausiai ją pribloškė. Tačiau reikia žinoti ir tokį dalyką, kad sportininkai po pertraukų, po traumų, pakeitę trenerius nestartuoja gerai. Nebūna gero rezultato – prizinės vietos. Laukia taisymas, gludinimas ir viso to nuolatinis kartojimas. Pati esu dirbusi su plaukikais ir žinau, kad aukščiausio lygio plaukikai gali pademonstruoti net kokiomis 5 sek. prastesnį rezultatą už sau įprastą, bet po mėnesio ar trijų jau gali plaukti nauju Lietuvos rekordu. Rezultatas greitai grįžta. Bet aš labai gerai atsimenu, kaip plaukikus glumina ir gąsdina toks jų laikas, jie negali patikėti, kad nukrito į tokį, jų akimis, visišką dugną.
Matyt, dabar toks metas, kai būtina atsigręžti į savo gyvenimą, į savo draugus, o visa kita – tam tikros detalės, kurios gyvenime praeina. Deja, kasdien nebūna švenčių, kasdien būna sunkus darbas ir kasdienybė. Tai lyg duona kasdieninė. Kasdien torto nevalgome.
