„Tai buvo absoliučiai neišnaudotų šansų ratas. Užsikabinti ir būti labai aukštai lentelėje. Bet esame jauna komanda ir momentais labai vaikiški. Buvo daug galimybių kabintis į aukščiausias vietas lentelėje. Tai buvo neišnaudotų galimybių ratas, norėčiau, kad toliau visi gerintume žaidimą“, – apie pasirodymą per pirmas septynioliką rungtynių sakė Š. Jasikevičius.
Atgauti tai, kas buvo išmėtyta pakeliui svajonės dar kartą praverti stipriausių aštuntuko duris, bus itin sunku. Dar sunkiau, nei praėjusį sezoną finišuoti šešiomis pergalėmis iš eilės ir įšokti į benuvažiavusį traukinį.
Viską lemianti atkarpa
Į šį klausimą „Žalgiris“ atsakys per artimiausius porą mėnesių. Sausį ir vasarį kauniečiai sužais devynerias rungtynes (neįskaičiuojant jau įvykusio mačo su Tel Avivo „Maccabi“), iš kurių namie – vos trys.
Išvykose teks žaisti su Madrido „Real“, Belgrado „Crvena Zvezda“, Atėnų „Panathinaikos“, Vilerbano ASVEL, Stambulo „Anadolu Efes“ ir Vitorijos „Baskonia“.
Kelias bus itin sudėtingas – karališkasis „Real“ nepralaimi jau vienuolikos rungtynių iš eilės, o namie šį sezoną laimi viską (9-0). Namie sėkmingai žaidžia ir likę varžovai, turintys teigiamą pergalių ir pralaimėjimų balansą – „Crvena Zvezda“ (5-4), „Panathinaikos“ (6-3), ASVEL (7-3), „Anadolu Efes“ (7-2) ir „Baskonia“ (5-3).
Namie „Žalgiris“ priims Berlyno ALBA, Pirėjo „Olympiakos“ ir Milano „Olimpia“ ekipas.
Skaičiavimas paprastas – kai Eurolyga pakeitė sistemą, patekti į atkrintamas varžybas reikėdavo 16 arba 15 pergalių. Šiais metais, išaugus rungtynių skaičiui, minimalus pergalių skaičius, leidžiantis būti tarp 8 stipriausių, turėtų augti iki 17-18. Galbūt, užteks ir 16 pergalių.
Kol kas aštunti esantys „Crvena Zvezda“ krepšininkai per pirmą ratą pasiekė 8 pergales. Tad skaičiuojant grubiai ir paprastai, įmanomas variantas, kad aštuntoje vietoje likęs klubas bus sukrapštęs 16 laimėjimų.
Matant šią matematiką prieš akis tampa aišku, kad per likusią sezono pusę „Žalgiriui“ reikės pasiekti 12-13 pergalių, o suklupti – ne daugiau 4-5 kartus.
Skaičiai, pasakantys viską
Ne tik šie, bet ir statistiniai skaičiai yra ne Kauno „Žalgirio“ pusėje. Viso sezono metu žalgiriečiai niekaip neprisitaiko – dvitaškius meta 51 proc. tikslumu (11 vieta), o tritaškius vos 32,2 proc. ir pagal šį rodiklį yra absoliučiai blogiausia turnyro komanda.
Per mačą sukrapštomi 75,7 taško yra tryliktas rezultatas Eurolygoje. Iki tol, per visą Š. Jasikevičiaus erą žalgiriečiai nėra taip neefektyviai puolę. Anksčiau, mažiausias sezono taškų vidurkis nebuvo žemesnis nei 78 taškai.
Stringantį puolimą iliustruoja ir kiek pažangesni statistiniai rodikliai – pagal puolimo reitingą, t.y. taškus, pelnomus per šimtą atakų, „Žalgiris“ tryliktas (93,1 tšk.).
Nedžiugina ir rezultatyvių perdavimų bei klaidų santykis, pagal kurį „Žalgiris“ trečias nuo galo.
Tai rodo, kad kauniečiai klysta beveik taip pat dažnai (13,1), kaip ir atlieka rezultatyvius perdavimus (15,7).
Blogus skaičius puolime kiek atperka neblogas žaidimas gynyboje. Pagal gynybos reitingą, kuris skaičiuojamas taip pat, kaip ir puolimo, „Žalgiris“ yra septintas (95,7 tšk.).
Brangios klaidos
Skaičiai lieka skaičiais, bet kodėl „Žalgiriui“ sezonas klostosi taip, kaip klostosi? Visų pirma, kaip ne kartą spaudos konferencijoje yra pabrėžęs Š. Jasikevičius, kauniečiai yra jauniausia lygos komanda.
Nepaisant didelio pralaimėjimų kiekio, „Žalgiris“ yra praleidęs vos vienu tašku daugiau, nei įmetęs. Daugeliui varžovų nusileista tik paskutinėmis akimirkomis, kai vienas metimas ar klaida galėjo pasukti viską kitaip ir dabar kauniečiai balansuotų ties aštuntuku.
Nepatyrimas, lyderio trūkumas Mariui Grigoniui gavus traumą, blankus veteranų žaidimas ir tikro įžaidėjo neturėjimas galiausiai susideda į tokius skaudžius paskutinių akimirkų pralaimėjimus.
Jų ištakų reikėtų ieškoti dar vasarą. Baigę komplektaciją „Žalgirio“ atstovai vieningai pabrėžė, kad šių metų komanda bus greitesnė ir geriau pataikanti, gebanti išplėsti puolimą.
Tačiau matome visai ką kita – pataikymo procentai prasti, o naujokai nepritapo arba tą daro labai sunkiai.
Pagrindiniu įžaidėju turėjęs būti Alexas Perezas senokai paliko klubą, Nigeliui Hayesui kol kas geriau sekasi mokytis lietuvių kalbos, nei pataikyti, o Zacho LeDay žaidimas kartais primena amerikietiškus kalnelius.
Didžiausia klaida, jei taip galima pavadinti šį sprendimą – į Stambulą paleistas Leo Westermannas.
Būtent su šiuo prancūzu „Žalgiris“ kūrė praėjusio sezono stebuklą ir jis buvo tobulas kūrėjas Š. Jasikevičiaus schemose.
Dabar tokio kūrėjo ir generolo nėra.
Thomas Walkupas ne iš gero gyvenimo yra priverstas transformuotis į atakų organizatorių ir tai kartais jam sekasi, o kartais ne – bet jis nėra kuriantis žaidėjas, o labiau užduočių vykdytojas. Turbūt nė vienoje kitoje Eurolygos komandoje jis nebūtų pagrindinis įžaidėjas.
Lukas Lekavičius niekada ir nebuvo tas, kuris aplinkinius paverčia geresniais, o ir pirktas jis tam, kad nuo suolo pagyvintų puolimą aštriais reidais ir tritaškiais.
Visa tai atsiliepia ir žaidimui bei demonstruojamiems skaičiams. Kelias vasaras iš eilės „Žalgiriui“ pavykdavo laimėti rizikas, renkantis žaidėjus, tačiau šį kartą pasiteisinusių pirkinių – žymiai mažiau.
Kaltinti nėra ko – „Žalgiris“ vis dar yra viena skurdžiausių biudžeto atžvilgiu Eurolygos ekipų, kuri tikrai nėra pirmoji, renkantis naujokus.
Net tokie klubai kaip Maskvos CSKA tarpsezoniu turėjo labai rimtų bėdų ieškodami įžaidėjo – tinkamo lygio šios pozicijos žaidėjų tiesiog nebuvo rinkoje.
Pamokos komandai ir Šarui
Žvelgiant į dabartinį paveikslą labai sunku tikėtis, kad „Žalgiris“ sugebės išlipti iš šios duobės ir dar pakovoti dėl atkrintamųjų. Iš kitos pusės – Eurolyga šiais metais yra itin konkurencinga, tad pasivyti ne taip ir toli nušuoliavusius varžovus yra visiškai įmanoma.
Dviejų laimėjimų seriją skaičiuojančiam „Žalgiriui“ lemiamu taps sausis – per jį pavyks užsikabinti arba keli pralaimėjimai nublokš viltis negrįžtamai.
Nepaisant to, tai bus puikūs pamokų metai, kurias turi išmokti ne tik jauna komanda, bet ir kaip treneris dar labai jaunas Š. Jasikevičius. Tai dažnai pamirštama – jam tik 43-eji! Kaip treneriui – labai mažai.
Taip, iš Šaro krepšinio supratimo neatimsi, nebent pridėsi su vis augančia patirtimi. Stebint iš šono atrodo, kad „Žalgirio“ vedliui labiausiai reikėtų patobulėti psichologinio bendravimo prasme.
Jis sugeba išsireikalauti iš žaidėjų maksimumą, bet kartais ne itin skaniai atrodo riksmai ant žaidėjų, kai šiems ir taip viskas nesiseka.
Viename interviu Š. Jasikevičius minėjo, kad netiki psichologija ir tuo, kad žalgiriečiai taip prastai atakuoja būtent dėl pastarojo aspekto.
Tačiau treneriui nereikėtų pamiršti, kad ne visi sutverti taip, koks buvo jis – bebaimis kovotojas, nepaisęs jokių autoritetų. Tokio talento ir charakterio žaidėjai yra superžvaigždės, tuo metu „Žalgiryje“ arba jos tik formuojasi, arba apskritai niekada nesužiba.
Nepanašu, kad tokiems žaidėjams kaip N. Hayesas yra lengviau atlikti metimus, kai šie nekrenta, o vėliau dar ir gauni šauksmų tiradą nuo Šaro.
Šiame sezone žalgiriečiai ne kartą atrodė išsigandę ir pasimetę, visiškai netekę pasitikėjimo savimi. Ir ne vien dėl netaiklių metimų ir pralaimėjimų – tiesiog Šaro sistema tokia sudėtinga, kad ne vienam žaidėjui tai gali pakirsti pasitikėjimą savimi, kai vis nesiseka išpildyti trenerio uždavinių.
Po skambiausios sezono pergalės Miunchene prieš „Bayern“ Artūras Milaknis pripažino, kad treneris viską supaprastino, paliko mažiau taisyklių ir visiems buvo kiek lengviau.
„Iš taktinės pusės viskas buvo supaprastinta iki minimumo, visa gynyba buvo labai aiški, nebuvo jokių keitinėjimų. Detalių klaidų, kurios akcentuojamos, buvo mažai“, – tada sakė snaiperis.
„Žalgiris“ turbūt niekada neturės tokios piniginės, kad galėtų įpirkti aukšto kalibro žaidėjus, kurie greitai ir ne taip skausmingai išmoktų Šaro sistemą. Dabartiniams žaidėjams reikia daugiau laiko, o tuos augimo skausmus matome šiais metais.
Belieka palinkėti, kad skaudžios pamokos ateityje virstų saldžiais laimėjimais.
