Sportas lietuvių sąmonėje siejamas su karingumu, tinklalapiui LRT.lt sako psichologas – psichoterapeutas Olegas Lapinas. „Kariams reikia ne meilės, o kritiško pastiprinimo. Baisiau, kai karys nuleidžia ginklą nei negauna vieno kito komplimento“, – priežastis, kodėl treneriai ar pergalių laukianti tauta suklupusiems sportininkams nežarsto komplimentų, vardija O. Lapinas. Savo ruožtu psichologas dr. Antanas Kairys priduria, kad žmonės mėgsta tapatintis su tautiniais herojais, kuriems sekasi.
Treneriams nevalia girti sportinkų?
Antradienį 16-metė plaukikė Rūta Meilutytė tapo pasaulio čempione, tačiau jos treneris Jonas Ruddas pareiškė, kad mūsų šalies sportininkės pasirodymas Barselonoje nebuvo tobulas. „Atrankos varžybose jos finišas buvo siaubingas, pusfinalyje ji nukrypo į šoną darydama posūkį, o finale didelių klaidų nepadarė, bet dėl starto svarbos neplaukė taip laisvai, kaip galėtų“, – portalui DELFI kalbėjo R. Meilutytės treneris.
Kaip rašo DELFI, nei pasaulio rekordas 100 m plaukimo krūtine pusfinalyje, nei triumfas finale nepakeitė R. Meilutytės trenerio nuomonės, jog talentingoji plaukikė dar nepriartėjo prie savo galimybių ribos.
Savo ruožtu psichologas-psichoterapeutas O. Lapinas tinklalapiui LRT.lt sako, kad sportininkus galima lyginti su kariais. „Pagal tradiciją kariams reikia ne meilės, o kritiško pastiprinimo. Sportininkas, kuris mėgaujasi šlove, įvardijamas kaip užmigęs ant laurų. Pozityvus palaikymas nusileidžia prieš kritišką požiūrį, jei jis nustoja nešti pergalę. Baisiau, kai karys nuleidžia ginklą nei negauna vieno kito komplimento. Karys turi būti rūstus ir reguliuojamas kritika, o ne palaikymu“, – įsitikinęs psichologas.
„Mes jau žinome, kad jie gali laimėti“
Kabinant aukso medalį ant 16-metės plaukikės, interneto naujienų portaluose komentatoriai, kad ir džiaugdamiesi neįtikėtina pergale, vis dėlto apgailestavo, kad nepavyko pasiekti dar vieno rekordo. Anot jų, pergalė yra puiku, bet norėjosi ir rekordo.
„Lietuviška patarlė sako, kad „apetitas auga bevalgant“. Kai matome rekordą, didelę pergalę, tai norisi dar kartą to paties, – LRT.lt sako sporto psichologė Lina Vaisetaitė. – Supraskime, kad sportininkas, kai jam pasiseka, išgyvena laimę ir euforiją. Lygiai tokia pati reakcija yra ir aplinkoje.“
Tuo metu psichologas, Vilniaus universiteto (VU) Bendrosios psichologijos katedros lektorius Antanas Kairys teigia, kad žmogus, spręsdamas apie vieną ar kitą įvykį, jo svarbą, lygina jį su kitais panašiais įvykiais. „Pavyzdžiui, visuotinę nuostabą kelia mūsų krepšininkų pralaimėjimas latviams, bet mes džiaugiamės net ir nedidelėmis futbolininkų pergalėmis.
Taip yra todėl, kad iš krepšininkų tikimės daugiau, nes jų pasiekimus lyginame su gerais pasiekimais praeityje. Pirmas R. Meilutytės laimėjiams buvo labai netikėtas ir suteikė daug džiaugsmo. Dabar laimėjimai vis dar džiugina, tačiau mes jau žinome, kad ji gali laimėti, tad stebina mažiau“, – LRT.lt kalba A. Kairys.
Sportininkai žino, ko iš jų tikisi tauta
Neretai pasitaiko atvejų, kai varžybose prastai pasirodę sportininkai apskritai patenka į užribį – jie nėra taip audringai sutinkami žurnalistų ar gerbėjų oro uoste. A. Kairys sako, jog žmonėms visai neįdomu tai, kas yra įprasta, kasdieniška, nestebina.
„Žmonėms yra būdinga susitapatinti su tam tikromis grupėmis. Ir vienas iš pagrindinių tapatumo elementų – tautinis tapatumas. O būdas jį sustiprinti – tai tautinių herojų atradimas ir džiaugimasis jais. Ir visada malonu, kai herojus laimi, o kai ne – tuomet ir noras su juo tapatintis mažesnis“, – pastebi VU lektorius.
Sporto psichologė L. Vaisetaitė mano, jog kiekvienam sportininkui svarbu, kad jis būtų vertinamas ne pagal vieną rezultatą.
Tuo metu O. Lapinas mano, kad sportininkai prisiima kario rolę ir jaučia, ko iš jų tikisi tauta. „Jie nekelia pretenzijų dėl to, kad yra nepakankamai mylimi. Jie yra rūstūs kariai, kurie turi nuleisti galvas ir pasakyti, kad kitą kartą labiau pasistengs ir tautiečių nepaves“, – tvirtina psichologas-psichoterapeutas.
L. Vaisetaitė apibendrina, kad vieni sportininkai į nesėkmes reaguoja jautriau nei kiti. „Bet dažnas sportininkas stengiasi užsidaryti savo artimame rate. Svarbu, kad būtų artimiausios aplinkos – draugų, šeimos – nuomonė, kurie yra tarsi apsauginis apvalkalas, kuris atriboja ir apsaugoja nuo visuomenės reakcijos, ypač neigiamos. Kartais to apvalkalo reikia, kad atsiribotų nuo džiaugsmų, neužsiliūliuotų bei susikoncentruotų į savo veiklą“, – priduria sporto psichologė.
Vytenis Radžiūnas, LRT.lt
