Po Londono olimpiados – R. Kergytės svajonės apie Rio de Žaneirą

26-erių ma­ra­to­ni­nin­kė Re­mal­da Ker­gy­tė iš Lon­do­no olim­pia­dos grį­žo nu­si­vy­lu­si – ne­ten­ki­na ne tik pa­siek­tas re­zul­ta­tas, bet ir užim­ta vie­ta – 75-oji. Ta­čiau šiau­lie­tės liū­de­sį nu­plo­vė my­li­mo­jo staig­me­na – po fi­ni­šo jai pa­si­pir­šo krep­ši­nin­kas Dei­vi­das Daus­kur­dis.

Nu­si­vy­lu­si re­zul­ta­tu

R. Ker­gy­tė Lon­do­ne 42 ki­lo­met­rus 195 met­rus įvei­kė per 2 va­lan­das 39 mi­nu­tes 1 se­kun­dę. 26-erių šiau­lie­tė tu­rė­jo tiks­lą pa­ge­rin­ti ge­riau­sią as­me­ni­nį re­zul­ta­tą (2 val. 35 min. 20 sek.), tra­są įveik­da­ma grei­čiau, nei per 2 va­lan­das 35 mi­nu­tes.

Mer­gi­na as­me­ni­nį re­kor­dą pa­sie­kė šių me­tų ge­gu­žę Ha­no­ve­ry­je (Vo­kie­ti­ja). Šiau­lie­tė tuo pa­čiu įvyk­dė olim­pi­nį A nor­ma­ty­vą.

„Gal­būt neiš­mo­kau pa­jaus­ti tem­po? Prieš me­tus bu­vau di­džiu­lė­je duo­bė­je. Ta­čiau nuo sau­sio pra­dė­jau at­si­gau­ti ir grei­tai kil­ti. Nie­kas ne­si­ti­kė­jo, kad įvyk­dy­siu nor­ma­ty­vą“, – tvir­ti­no Re­mal­da.

Jai Lon­do­ne ko­ją pa­ki­šo ir neįp­ras­tai su­žy­mė­ta tra­sa – my­lio­mis. Spor­ti­nin­kė ant laik­ro­džio bu­vo už­si­kli­ja­vu­si la­pe­lį, ku­ria­me su­ra­šy­tas lai­kas, per ku­rį rei­kia įveik­ti kiek­vie­ną ki­lo­met­rą.

„Nie­ko ne­si­no­ri kal­tin­ti, bet or­ga­ni­za­to­riai tu­rė­jo įspė­ti. Ži­no­ma, ir pa­čios ga­lė­jo­me pa­si­do­mė­ti, bet apie tai net ne­pa­gal­vo­jo­me. Juk olim­pia­do­je su­si­ren­ka vi­so pa­sau­lio spor­ti­nin­kai. Juo la­biau, kad po to ėji­mo tra­sa bu­vo su­žy­mė­ta ki­lo­met­rais“, – ap­mau­do ne­slė­pė mer­gi­na.

Ma­ra­to­ni­nin­kės Lon­do­ne su­si­dū­rė su pa­di­dė­ju­sia kon­ku­ren­ci­ja. Įp­ras­tas 80 spor­ti­nin­kių skai­čių pa­kei­tė 118. Pas­te­bi­mai pa­ge­rė­jo ir re­zul­ta­tai.

Ne­pai­sant ne­gan­dų, R. Ker­gy­tė fi­ni­ša­vo su daž­nai jos vei­dą nu­tvies­kian­čia šyp­se­na. „Gal­būt dėl jos il­giau gy­ven­siu, – juo­kė­si mer­gi­na. – Lon­do­ne ne­bu­vo taip, kad vi­siš­kai iš­si­krau­čiau. Kar­tais bū­na, jog džiau­gie­si pa­ga­liau sun­kiai pa­sie­ku­si fi­ni­šą.“

R. Drazdauskaitė, treneris Č. Kundrotas, D. Lobačevskė ir R. Kergytė (Alfredo Pliadžio/LTOK nuotr.)

Trū­ko olim­pi­nės dva­sios

R. Ker­gy­tei tai bu­vo pir­mo­sios olim­pi­nės žai­dy­nės. Mer­gi­na tvir­ti­no, kad Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos sos­ti­nė­je, ne­skai­tant be pro­to di­de­lių spūs­čių, trū­ko olim­pi­nės dva­sios – pa­si­puo­šęs bu­vo vie­nin­te­lis Lon­do­no pa­si­di­džia­vi­mas Taue­rio til­tas.

Olim­pi­nia­me kai­me­ly­je – vi­sai ki­ta at­mos­fe­ra. Ja­me spor­ti­nin­kės die­not­var­kė bu­vo įpras­ta – pus­ry­čiai, tre­ni­ruo­tės, mie­gas.

„Ži­niask­lai­da ra­šė, jog olim­pi­nia­me mies­te­ly­je ga­li­ma kur­ti šei­mas, ta­čiau aš to ne­pas­te­bė­jau. Gal­būt man tai ne­bu­vo ak­tua­lu“, – juo­kė­si mer­gi­na.

26-erių ma­ra­to­ni­nin­kė po rugp­jū­čio 5-ąją vy­ku­sio star­to Lon­do­ne li­ko dar sa­vai­tę. Ji ir R. Draz­daus­kai­tė no­rė­jo da­ly­vau­ti sek­ma­die­nį vy­ku­sia­me olim­pia­dos už­da­ry­me.

„Įė­jau į sta­dio­ną ir pa­gal­vo­jau: o Die­ve, kaip gra­žu. Žmo­nių pil­na... Tai bu­vo įspū­din­ga. Man la­bai pa­ti­ko“, – žo­džių įspū­džiais pa­pa­sa­ko­ti ieš­ko­jo mer­gi­na.

Per Lon­do­ne pra­leis­tą sa­vai­tę R. Ker­gy­tė ne tik su­si­ti­ko su se­niai ma­ty­tais drau­gais, bet ir spė­jo pa­žiū­rė­ti ki­tas leng­vo­sios at­le­ti­kos var­žy­bas, ne­sėk­min­gai pa­si­bai­gu­sias Lie­tu­vos ir Ru­si­jos krep­ši­nin­kų ket­virt­fi­na­lio rung­ty­nes.

Vi­si leng­vaat­le­čiai į sta­dio­ną ga­lė­da­vo pa­tek­ti be pa­pil­do­mų pro­ble­mų. No­rint pa­žiū­rė­ti ki­tų spor­to ša­kų var­žy­bas, tek­da­vo kreip­tis į koor­di­na­to­rę, ku­ri tik­rin­da­vo, ar yra lais­vų bi­lie­tų.

„Lie­tu­viai olim­pie­čiai bend­rau­da­vo bū­re­liais. Ne­bū­da­vo taip, kad vi­si su­si­ren­ka­me ir kur nors ei­na­me. Ži­no­ma, po per­ga­lių vie­nas ki­tą pa­svei­kin­da­vo­me, tuo vis­kas ir baig­da­vo­si“, – pa­sa­ko­jo R. Ker­gy­tė.

Lon­do­ne iš­ta­rė „taip“

Šiau­lie­tė Lon­do­ne tu­rė­jo svar­bų rams­tį – pa­lai­ky­ti at­vy­ku­sį šir­dies drau­gą D. Daus­kur­dį. Su 26-erių krep­ši­nin­ku R. Ker­gy­tė ne­si­ma­tė apie po­rą mė­ne­sių. Jis dir­bo Ško­ti­jo­je.

Spor­ti­nin­kė, nu­bė­gu­si ma­ra­to­ną, neuž­si­da­ro, nei­na mie­go­ti, o ren­ka­si bu­vi­mą tarp žmo­nių. Taip įvy­ko ir rugp­jū­čio 5-ąją. Ta­da R. Ker­gy­tė bu­vo pra­stos nuo­tai­kos, po ne itin sėk­min­go pa­si­ro­dy­mo.

„Nusp­ren­dė­me nuei­ti nu­si­pirk­ti šo­ko­la­do. Nuo­tai­ka pa­ge­rė­jo“, – juo­kė­si R. Ker­gy­tė.

Po to Dei­vi­das pa­si­pir­šo my­li­ma­jai, su ku­ria drau­ga­vo be­veik pu­sant­rų me­tų.

„Su­ti­kau iš­kart. Nu­jau­čiu, kad taip bus, tik ne­ži­no­jau, ka­da. At­sa­ky­mą bu­vau ap­svars­čiu­si“, – švy­tė­jo mer­gi­na.

Jos tei­gi­mu, po­ra ves­tu­ves ke­ti­na kel­ti ki­tą­met. „Su­si­ta­rė­me, kad pa­tau­py­si­me pi­ni­gų, nes iš tė­vų im­ti ne­no­ri­me“, – tvir­ti­no R. Ker­gy­tė.

Mer­gi­na šyp­so­si pri­si­mi­nu­si jos ir Dei­vi­do pa­žin­tį. Spor­ti­nin­kai su­si­pa­ži­no Šiau­lių leng­vo­sios at­le­ti­kos ma­nie­že.

„Vi­sa­da bu­vau prieš krep­ši­nin­kus. Jie at­ro­dė už­rie­tę no­sis. Gal­būt anks­čiau te­ko bend­rau­ti su to­kiais... Kai pa­kal­bė­jau su Dei­vi­du, jo drau­gais, pa­ma­čiau, kad vi­si pa­pras­ti“, – pa­sa­ko­jo olim­pie­tė.

Da­bar ji džiau­gia­si, kad šir­dies drau­gas – taip pat spor­ti­nin­kas: „Ko tik ne­bū­na, kai ant­ro­ji pu­sė ne­spor­tuo­jan­ti... Ji ne­sup­ran­ta, kad bū­tent da­bar rei­kia į tre­ni­ruo­tes,o ne lėk­ti kaž­kur ki­tur. Dei­vi­das vi­sa­da ma­ne pa­lai­ko. Jis ti­ki ma­ni­mi ne­tgi la­biau, nei aš pa­ti.“

Kar­tą su Re­mal­da įpras­tą 10 ki­lo­met­rų at­stu­mą nu­spren­dė įveikti ir Dei­vi­das. Sa­vo sėk­me įsi­ti­ki­nęs krep­ši­nin­kas dis­tan­ci­ją bai­gė po tri­jų ki­lo­met­rų.

Že­mai­tiš­kas cha­rak­te­ris

Po Lon­do­no olim­pia­dos į Šiau­lius grį­žu­si R. Ker­gy­tė šie­met ma­ra­to­no dis­tan­ci­jos ne­be­bėgs. Ji ru­de­nį pla­nuo­ja da­ly­vau­ti ko­mer­ci­nė­se var­žy­bo­se, kur teks įveik­ti 10 ki­lo­met­rų, pu­sę ma­ra­to­no.

Šiuo me­tu R. Ker­gy­tė ne tik spor­tuo­ja, bet ir dir­ba Šiau­lių leng­vo­sios at­le­ti­kos mo­kyk­los ad­mi­nist­ra­to­re.

Šie­met ma­ra­to­ni­nin­kė Šiau­lių uni­ver­si­te­te įgi­jo vie­šo­jo ad­mi­nist­ra­vi­mo ir va­dy­bos ma­gist­rės laips­nį. Anks­čiau at­siė­mė ir kū­no kul­tū­ros ba­ka­lau­rės dip­lo­mą.

„Bu­vo sun­ku pra­dė­ti ra­šy­ti ma­gist­ro dar­bą, bet vė­liau se­kė­si la­bai ge­rai. Tik­riau­siai taip bū­na – kuo dau­giau sun­ku­mų, tuo juos leng­viau įveik­ti“, – šyp­so­si mer­gi­na.

26-erių spor­ti­nin­kė gy­ve­ni­mo su dės­ty­to­ja­vi­mu ne­sie­ja, tad apie dok­to­ran­tū­ros stu­di­jas ne­gal­vo­ja.

Po olim­pia­dos at­si­ra­do ir dau­giau lais­vo lai­ko. Jį mer­gi­na lei­džia su drau­gais – žai­džia bi­liar­dą, ei­na į ki­ną, neuž­mirš­ta ir kas­die­ni­nio 10–12 ki­lo­met­rų bė­gi­mo, ku­rio rei­ka­lau­ja or­ga­niz­mas.

„Ge­riau­sias lais­va­lai­kis – pas tė­vus. Ten at­si­pa­lai­duo­ju, – tvir­ti­no iš Tel­šių ki­lu­si mer­gi­na. – Že­mai­tiš­kas cha­rak­te­ris tik­riau­siai pa­de­da. Tė­vai juo­kau­ja, kad be rei­ka­lo pas juos va­žiuo­ju su ma­ši­na. Ga­liu ir par­bėg­ti.“

Mer­gi­nos tei­gi­mu, tė­tis duk­ros ma­ra­to­no ke­lio pa­si­rin­ki­mui – to­le­ran­tiš­kas. Dau­giau pa­bur­ba ma­ma, ma­ny­da­ma, jog su­lau­ku­si jos am­žiaus, R. Ker­gy­tė ne­be­paeis, skau­dės są­na­riai.

„Kai taip sa­ko, be pro­to pyks­tu. Net­gi ma­no bu­vu­sios kla­sės drau­gės, ku­rios ne­spor­tuo­ja, skun­džia­si nu­ga­ros, ko­jų skaus­mais. Trau­mą ga­li­ma pa­tir­ti ir nu­kri­tus nuo kė­dės“, – sa­ko spor­ti­nin­kė.

Pa­nei­gė išanks­ti­nes pro­gno­zes

„Ma­ra­to­nas – sa­vęs nu­ga­lė­ji­mas. Kai nu­bė­gi, jau­tie­si tik­rai ge­rai. Ki­ta ma­ra­to­no pa­si­rin­ki­mo pu­sė – pi­ni­gi­nė“, – prie­žas­tis įvar­di­jo R. Ker­gy­tė.

Ko­mer­ci­niuo­se ma­ra­to­nuo­se pi­ni­gi­niais pri­zais ap­do­va­no­ja­mos ke­tu­rios, aš­tuo­nios ar de­šimt ge­riau­sių­jų spor­ti­nin­kių.

„Be tre­ni­ruo­čių ma­ra­to­ne nie­ko ne­pa­siek­si. Tu­ri įdė­ti daug pa­stan­gų. Per sa­vai­tę nu­bė­ga­me nuo 180 iki 220 ki­lo­met­rų. Ta­čiau ne­ma­nau, kad kuo dau­giau, tuo ge­riau. Aš už ko­ky­bę, o ne kie­ky­bę“, – kal­bė­jo olim­pie­tė.

Ma­ra­to­ni­nin­kai tre­ni­ruo­ja­si du kar­tus per die­ną. Tre­ni­ruo­tes su­da­ro ne tik nuo­la­ti­nis bė­gi­mas – ge­ri­na­ma ir iš­tver­mė. Iš Tel­šių ki­lu­si mer­gi­na pra­si­ta­ria, jog sva­jo­jo įsto­ti į Klai­pė­dos uni­ver­si­te­tą. Da­bar mer­gi­na džiau­gia­si bū­da­ma Šiau­liuo­se, be­si­tre­ni­ruo­da­ma pas Dai­nių Šau­či­ko­vą.

„Jei bū­čiau Klai­pė­do­je, apie olim­pia­dą tik­rai ne­ga­lė­čiau sva­jo­ti. Pa­tek­da­ma į Lon­do­no olim­pi­nes žai­dy­nes, iš­pil­džiau džiau­sią gy­ve­ni­mo sva­jo­nę. Da­bar jos au­ga, – šyp­so­si R. Ker­gy­tė. – Be pro­to no­rė­čiau į Rio de Ža­nei­rą. Kur ra­si aukš­tes­nę spor­ti­nin­kų vir­šū­nę, jei ne olim­pia­da?“

Giedrius VAITKEVIČIUS