Lietuvos trispalvė, pučiant vėjui 65-75 km/val. greičiu ir spaudžiant beveik 60 laipsnių šalčiui, gegužės 22 dieną ant Everesto kalno kelias akimirkas plevėsavo Editos Uksaitės Nikols rankose. „Tai buvo nepakartojama akimirka, nors truko trumpai“, - pasakojo pirmoji lietuvė, įkopusi į aukščiausią planetos viršūnę.
Pirmadienį E. Uksaitei Nikols Vilniuje Kūno kultūros ir sporto departamento direktorius Klemensas Rimšelis įteikė aukso medalį „Už nuopelnus Lietuvos sportui“. „Deja, Evereste to padaryti negalėjau, - juokėsi jis. – Jūsų dėka Lietuvos vėliava dar kartą pakilo į beveik 9 km aukštį. Esate didi moteris.“
„Buvo verta pastangų ir laiko, - susijaudinusi kalbėjo iš Telšių kilusi ir prieš 17 metų iš Lietuvos išvykusi alpinistė. – Mano kelionė į Everestą prasidėjo seniai. Prireikė daug žemaitiško užsispyrimo, planavimo ir materialinių dalykų atsisakymo. Dar jaunystėje kopimu į kalnus „užsikrėčiau“ nuo sesers“.
Prieš 3,5 metų kopti į kalnus pradėjusi E. Uksaitė Nikols iš pradžių šturmavo žemesnes viršukalnes Afrikoje, Pietų Amerikoje, Kaukaze, o vėliau, kai „paragavo“ Himalajų, suvokė, kad gali ir daugiau: „Turiu stiprybės, noro ir ryžto įkopti į aukščiausius kalnus.“
„Vlado Vitkausko padrąsinimai, pastiprinimai buvo paskutinis postūmis – būsiu Evereste. Be komandos tai padaryti būtų sunku, tačiau labiausiai mane stiprino namiškių ir pažįstamų palaikymas. Jis mane lydėjo ir šildė, kai man buvo šalčiausia. Mes tai padarėme, o ne aš“, - tvirtino ji.
Visa kelionė į Everesto viršukalnę, esančią 8848 m virš jūros lygio, truko 16 valandų. „Iš aštuonių komandos narių į pačią viršūnę įkopė tik trys – 63 metų australė, kuriai tai buvo antras kartas per keturias ekspedicijas ir danas. Pastarasis – tikras „geležinis žmogus“ – perplaukė Gibraltaro sąsiaurį, per septynias dienas įveikė septynis maratonus, dviračiu apvažiavo didžiausią ežerą Bolivijoje ir galiausiai įkopė į Everestą“, - pasakojo Edita.
Alpinistė tikino, kad pati ekspedicija buvo itin sunki: „Netekau apie 10-15 kg, nes valgyti ar geri spaudžiant tokiam šalčiui beveik neįmanoma. Stengiesi judėti, judinti pirštus. Svarbiausia tokiose kelionėse – ištvermė, o ne raumenys. Leistis žemyn itin pavojinga – daugiausiai nelaimių dėl koncentracijos stokos ir nuovargio būtent tuomet ir įvyksta.“
Nepalo sostinėje vykusioje šventėje minint 60 metų nuo pirmojo įkopimo į Everestą dalyvavo ir pirmasis šį kalną įveikęs lietuvis Vladas Vitkauskas. „Turėjau galimybę pirmas įteikti Editai gėlių, - sakė jis. – Kai rudenį ji atvyko ir pasakė, kad nori įkopti į Everstą, supratau, kad ji gali. Ji turi atsakingą mąstymą, pasirinko solidžią ekspediciją, nepadarė klaidų. Edita daug atsakingiau pasiruošė nei dauguma vyrų.“
„8 tūkst. km aukščio viršukalnių pasaulyje yra vienuolika, tad dar yra ką veikti“, - paklausta, ką dar galima nuveikti įkopus į Everstą, sakė Edita. Prieš kopdama į Everestą E. Uksaitė Nikols dirbo Jungtinių Tautų organizacijoje, Pietų Italijoje mokė logistikos pagrindų. Šiuo metu Ženevoje gyvenanti lietuvė teigė, kad veikiausiai imsis šio darbo vėl.
KKSD direktorius už indėlį į alpinizmo sporto plėtrą ir jubiliejaus proga V. Vitkauskui įteikė Sporto garbės komandoro ženklą.
