Tuomet A. Milaknis siūlo taurę pakilnoti Renaldui Seibučiui, o iš kėdės šoka Paulius Jankūnas ir rėkia: „Ai! Taigi Renos pirma taurė!“
Paulius pasveikina savo 31-erių kolegą, o A. Milaknis iškilmingai perduoda taurę santūriajam Seibučiui, kuris tik kukliai pajuokauja: „Pas mane viskas pirma... dėkui.“
Po šio linksmo pokalbio prie P. Jankūno išsirikiavo keletas žurnalistų ir su juo aptarė finalo detales. Paulius akcentavo, kaip yra svarbu ir smagu taurę iškovoti namuose po to, kai praėjusiais metais ji atiteko „Lietuvos rytui“.
Taip pat kapitonas pasakojo, kad varžovus palaužė antroje susitikimo pusėje, o snaiperiams pavyko pataikyti svarbius metimus. Kadangi buvo užsiminta apie tolimus metimus, pokalbio klausęsis A. Milaknis iš karto bandė laurus prisiimti sau.
„Nu, Milaknis gale, kai jau nebuvo svarbu, įmetė kelis“, – komandos draugo replikos pro ausis nepraleido ir jį per dantį patraukė P. Jankūnas.
Pusfinalio metu A. Milaknis pasižymėjo neeiliniu bloku Vyteniui Lipkevičiui, o kauniečių kapitonas apie daugelio apdainuotą epizodą, tęsiant ironijos temą, turėjo ir savo nuomonę. Išgirdęs klausimą apie save Milas iškėlė rankas į viršų ir laukė P. Jankūno komplimentų lietaus, bet...
„Man tai atrodė, kad ten bauda buvo, bet teisėjai neužfiksavo. Žinant Artūrą Milaknį, tikriausiai buvo bauda“, – šaltu veidu epizodą komentavo Paulius, o A. Milaknis išsprogdino akis ir susiėmė už galvos.
„Pavydas. Gyvenime nėra bloko padaręs“, – kandžiotis bandė garsiojo epizodo autorius. Po to dvikova kiek aprimo, tačiau Artūras Milaknis nesiruošė pasiduoti ir paklausė, ar kapitonas kitais metais nenorėtų sudalyvauti dėjimų konkurse.
„Žiūrėsiu kaip jausiuosi. Jei ne ta trauma prieš keletą savaičių, būčiau sudvejojęs. Jau lanką siekiau“, – „gyrėsi“ šeštą taurę karjeroje laimėjęs P. Jankūnas.
Vėliau buvo pokalbis su Augusto Lima, kuris tiesiog džiaugėsi pirmu metų trofėjumi ir tikėjosi, kad komanda nesustos. Apie šventimą brazilas per daug nekalbėjo ir sakė, kad tiesiog darysis nuotraukas ir švęs su komandos draugais.
Štai Antanas Kavaliauskas, kuris dar pernai taurę į viršų kėlė kaip „Lietuvos ryto“ kapitonas, kalbėdamas su žurnalistais nuo kojos lupo pleistrą, kurio vieną gabalėlį savo paties nuostabai iš toli pataikė į šiukšliadėžę, o kitą sviedė į Artūrą Milaknį (šis skriejo pro šalį), mat Artūras vėl mestelėjo kažkokią repliką, nors prieš tai pats Kavaliauskas pasveikino snaiperį su geru „graju“.
Kalbėjo Antanas ir apie epizodą su Simu Galdiku, kai pirmajame kėlinyje „Lietkabelio“ aukštaūgis alkūne pavaišino žalgirietį, o jis atsakė S. Galdiką pastumdamas. „Apsistumdėm, apsistumdėm. Jis sako, kad buvo krepšinio epizodas, bet aš gavau alkūne ir per kaklą. Man tas nepatiko. Aš nenusileisiu kad ir koks jis stiprus bebūtų“, – šyptelėjo kovotojo dvasią pademonstravęs A. Kavaliauskas.
Daugumai yra žinoma taisyklė, kad ant „Žalgirio“ ženklo rūbinėje užlipti – griežtai draudžiama, o už tai skiriama 10-ties atsispaudimų bausmė. Vienas iš žiniasklaidos atstovų vis tik įsigudrino patrypčioti ant ženklo, o žaidėjai ėmė drausminti nedorėlį. A. Lima reikalavo 10-ties atsispaudimų bausmės įvykdymo, o A. Milaknis – pagarbos relikvijoms. Tiesa, neteko matyti ar nusikaltėlis „pumpavo“ atsispaudimus.
Tad toks buvo Kauno „Žalgirio“ krepšininkų „pofinalinis“ šventimas rūbinėje. Šį sezoną joje teko pabuvoti ir po pergalės prieš CSKA, ir po pralaimėjimo „Crvena Zvezda“ ekipai, tačiau tokių emocijų kaip po laimėto trofėjaus ten dar nebuvo. Ir ne veltui po mačo Šaras sakė: „Pats smagiausias jausmas sporte yra iškovoti titulą. Tai yra svarbiausia.“
