Atsigavusi po patirto šoko, įgula nusprendė tęsti varžybas ir jau po dviejų dienų startavo kitame regatos etape. Kas jūroje ir laive dėjosi audringąją dieną ir kaip įgulai pavyko jachtą „prikelti“ varžyboms, skaitykite „Jūrų valkatos“ laiške.
Po pakankamai ramaus šeštadienio (liepos 27 d.) plaukimo ir gero oro Jūros šventės metu prie Lietuvos, iš šiaurės, artinosi žemo slėgio sritis, nešina stiprių, gūsingų vėjų.
Visi matė pirmadienio prognozes, kurios rodė, kad nuo pietų vėjas gerokai stiprės, o popiet jau bus tikra audra.
Tikime, kad organizatoriai taip pat tai matė, todėl distanciją parinko telpančią į dar nepilnai įsibėgėjusį šiaurės vėją ir audringas sąlygas.
Kapitonų susirinkimo metu buvo užsiminta apie besiartinančias sudėtingas sąlygas, bet nieko apie distancijos trumpinimą.
Sportboat sportinės klasės laivai nepritaikyti tokiam vėjui ir bangavimui jūroje. Kodėl buvo leista startuoti ir iškart netrumpinama distancija, – reikia klausti organizatorių. Jei leidžiama startuoti ypač sudėtingomis sąlygomis, tuomet kur gelbėtojų kateris, kuris užtikrintų saugesnį evakavimą žmogus už borto (MOB) atveju?
Tik išplaukus į Klaipėdos uosto kanalą per raciją pasigirdo pranešimas apie stiprėjantį vėją. Dar vienas ženklas, kad audra artinasi galbūt greičiau nei rodo prognozės.
Startuojam, pučia tikrai neblogai ir Klaipėdos uosto akvatorija jau gerokai įbangavusi. Vendas po vendo laviruojame iki jūros vartų. Vartuose, kaip visada, maišalynė, kapstomės į atvirą jūrą. Krieno max, pagrindinė burė vos vos kampu, tempia priekinė. Pamažu apsiprantame su bangomis ir vis veidą prausiančiu bangavimu. Banga iš akies apie metrą, trumpa, šlykšti Baltijos jūros banga. Tolumoje matome mėlyną dangų, tai – žadėtas lietus. Artėdami prie pirmojo ženklo stebime, kad mėlynumas slenka į pietus ir džiaugiamės, kad bent lietus neprausia papildomai. Tačiau pasisukus link Palangos ženklo, dangus visgi apsitraukia ir pradeda lyti. Tai silpniau, tai stipriau mus prausia jau ne tik bangos, bet ir lietus. Banga vis kyla. Likus kelioms jūrmylėms iki Palangos ženklo, jaučiame gerokai sustiprėjusį vėją. Dar atsileidžiam pagrindinę burę, lipti per bangas darosi vis sunkiau ir sunkiau. Šiaip ne taip apsukame Palangos ženklą, negauname „bročingo“, kai laivas tampa nebevaldomas, ir jau lekiame pavėjui. Jokių minčių apie pavėjinę burę, nes laivas pilnai glisuoja užlipęs ant bangos. Lyginame svorį, keliame jachtos priekį į viršų, kad nenertume nukritę nuo bangos. Banga jau siekia du metrus, netikėti vėjo pasisukimai meta mus į „bročingą“, išsikapstom, vėl lekiam, netikėtas halsas susisukus vėjui nardina kapitoną po vandeniu, sėdintį ant laivo borto, išsikapstom, lekiam toliau. Vėl netikėtai susisuka vėjas, trūksta giko karietėlės virvė ir gikas užvažiuoja per galvą. Lengvai, bet priminimas neprarasti budrumo... O galvojome jau pailsėsime pavėjiniame kurse.... Susisukame priekinę burę, kad taip nedaužytų vėjo gūsiai. Artėjame link Klaipėdos vartų, jau matome baltas talpyklas per apsiniaukusį dangų ir pilantį lietų. Artėjame kairiu halsu link paplūdimio, reikia atlikti manevrą ir užkilti, kad pataikytume į uosto vartus. Vienas bandymas – bangos bloškia į šoną – nepavyksta, antras bandymas – taip pat nesėkmingas. Bandome išsukti šiek tiek stakselio, venduoti ir taip padaryti halsą. Tuo metu vėjas pakyla taip, kad nesugebame atlikti vendo, pritrūksta visai nedaug atsukti laivą į bangą, bet dvimetrinės bangos vis bloškia mus ir tarsi kviečia į pliažą. Taip ir nutinka, laivas gulasi ant šono, vairo plunksna kabo ore, vadinasi mes jau tik keleiviai... Dreifuojame ant šono, nepavyksta nuleisti pagrindinės burės ir sumažinti buringumo, ji stipraus vėjo priplota prie zalingų. Artėja boja, pliaže įmestas kaip maudymosi zonos pabaiga ir jau suprantame, kad pliažas neišvengiamas. Ir štai mes pliaže, spėjame išsitraukti vairo plunksną ir išvengiame nuostolių šioje vietoje, šiaip ne taip nutraukiame pagrindinę burę ir išveriame priekinę. Vėjas pučia išilgai pliažo taip, kad galima stovėti 45 laipsnių kampu ir nenugriūti.
Netrukus su keturračiu privažiuoja gelbėtojas. Dėkui Dievui mes visi sveiki, nesužaloti. Vienas mūsų lėtai laviruoja paplūdimiu iki persirengimo kabinos, nes tiesiai eiti tiesiog neįmanoma. Užlindęs už kabinos bandau sugraibyti telefoną ir rasti kam paskambinti ir pranešti apie situaciją. Renku numerį iš informacinio regatos „chato“, nes dokumentuose nepavyksta rasti teisėjų ar organizatorių kontaktų. Atsiliepia Justė iš „La Revoltosa“ komandos, perduoda telefoną kapitonui. Informuojame apie situaciją.
Palikę laivą, kapstomės per kopas, visi šlapi ir smėlėti. Pavyksta išsikviesti taksi. Taksistas pakraupusiu veidu žiūri į mus ir į savo šviesų automobilio saloną...
Dar kartą perskambina Justė, prašome jos paimti mus iš Senosios perkėlos, taip ir įvyksta, ačiū Jums už pagalbą!!!
Sekančios dienos etapas atšaukiamas dėl audros, visa flotilė perplaukinėja į Nidą. O mes? Mes aplankome laivą ir strateguojame, deriname evakavimo operaciją. Aplankėme sunkiosios technikos nuomos punktus, bendravome su BĮ „Klaipėdos paplūdimiai“ gelbėtojais, jų vadovu Aleksandru. Šie žmonės buvo pasirengę padėti visais resursais, kai tik nurims vėjas ir bangavimas.
Antradienio rytą, nurimus vėjui, susideriname sunkiosios technikos įvažiavimą į paplūdimį ir judame jachtos link. Sunkioji technika klimpsta, ją vis traukia į jūrą. Krautuvas nebepatempia mūsų tuščios priekabos, nes sunkiai pavažiuoja pats. Suprantame, kad užkėlę jachtą ant priekabos, jos neišvilksime – per daug svorio. Čia ir vėl gauname pagalbą iš BĮ „Klaipėdos paplūdimiai“. Keturratis nutempia priekabą iki vietos, suorganizuojamas traktorius ištempimui, vėliau ir antras, kad viskas vyktų sklandžiai. Trejetas valandų ir jachta jau ant priekabos, judame paplūdimiu link Girulių slipo, kur ir pradėjome operaciją. Priekaba perkabinama ant automobilio, apžiūrime pažeidimus ir priimame sprendimą – mes važiuojam į Nidą ir tęsiame varžybas!!!
S/Y „Jūrų valkata“ nuoširdžiai dėkoja BĮ „Klaipėdos paplūdimiai“ už suteiktą galimybę tęsti varžybas ir prisidėjus ne tik žmogiškais, organizaciniais, bet ir materialiniais resursais. Tokia profesionalia komanda turėtų didžiuotis ir jaustis saugiai kiekvienas aplankantis Lietuvos pajūrį.
Nežinau, ar verta minėti organizatorius, bet ateičiai norėtųsi iš Jų daugiau komunikacijos, pagalbos ir sprendimų saugumo prasme. Daug diskutuojama viešojoje erdvėje apie viršutinės vėjo ribos įvedimą pagal laivų klases, kuomet nevykdomos varžybos. Kai kurios dalyvavusios jachtos grupėje projektiškai pritaikytos plaukti iki 25 mazgų vėjo. Iš kolegų girdėjome, kad tądien instrumentai gūsiuose rodė ir 40 mazgų vėjo greitį...
Iki nelaimės – vienas žingsnis, nes pučiant tokiam vėjui, žmogus už borto (MOB) situacijoje, nėra net teorinės galimybės apsisukti ir paimti žmogų, todėl flotilę tokiomis sąlygomis turėtų lydėti gelbėtojų laivas. Teisėjų jachta „Neringa“ tuo metu, kaip koldūnas puode, blaškėsi prie Palangos ženklo ir stengėsi visaip kaip išsilaikyti.
Viskas gerai, kas gerai baigiasi. Gero vėjo!
S/Y „Jūrų Valkata“
