Portalas tv3.lt įvardija penkias svarbiausias priežastis, dėl ko lietuviai vakar griuvo veidu į purvą.
1. Tragiškas nusiteikimas mačui.
Manau, kad po trečių iš eilės laimėtų rungtynių į daugelio Lietuvos krepšininkų galvas įsismelkė daugmaž tokios mintys: „Vis tiek jau patekome į ketvirtfinalį. Žaidžiant su ispanais galima šiek tiek pasitaupyti ir neeikvoti visų jėgų. Jei ir pralaimėsime ispanams, po to juk įveiksime kroatus ir būsime grupėje pirmi“.
Kai Ispanijos rinktinė įgijo 20-25 taškų pranašumą, mūsiškiai nuleido rankas ir tiesiog nustojo kovoti. Nors tai tik vienas pralaimėjimas, gauti į kaulus 50 taškų skirtumu pavojinga. Tai gali pakirsti kai kurių krepšininkų pasitikėjimą savo jėgomis.
Netinkamą nusiteikimą vakarykštėms rungtynėms rodo ir tragiškas pasirodymas „po lentomis“: atkovojome 25 kamuolius, o varžovai – 41. Neabejoju, kad jei olimpiadoje su ispanais būtume žaidę pirmąsias ar antrąsias rungtynes, vaizdas aikštėje būtų absoliučiai kitoks. Gal net būtume šventę pergalę.
2. „Miręs“ Jonas Valančiūnas.
Panašu, kad svarbiausias mūsų vidurio puolėjas pradėjo labai gerai galvoti apie save. Galima įžvelgti žvaigždžių ligos požymių. Jei sužaidi keletą puikių rungtynių NBA lygoje, tai dar nereiškia, kad atvykęs į rinktinę versi kalnus.
Jonas atrodo pasiklydęs, ne tik gindamasis, bet ir puldamas. Pagrindinis „Toronto Raptors“ klubo aukštaūgis Rio de Žaneire renka vargingus 5,5 taško vidutiniškai per mačą. Dvitaškius meta pasibaisėtinu 38 proc. taiklumu. Jam būnant aikštėje komanda praleidžia kur kas daugiau taškų nei įmeta (plius minus rodiklis – minus 7).
Iškalbingas faktas: 36 metų Pau Gasolis per 23 minutes pelnė 23 taškus. Jį dengęs J. Valančiūnas nesukrapštė nė vieno, prametė visus 6 kartus – nepataikė ir iš labai patogių padėčių.
Neigiamos įtakos Jonui, ko gero, darai tas faktas, kad jis pasirengimo laikotarpiu vėliau prisijungė prie rinktinės, tačiau tai ne svarbiausia itin prasto žaidimo priežastis. J. Valančiūno fizinės kondicijos, švelniai tariant, neatrodo puikios. Manau, kad kiek geriau žaisti jam padėtų ir didesnis sportinis pyktis.
3. Prasta gynyba prieš varžovų derinį „pick and pop“.
Ispanijos krepšininkai lietuvius dažnai maudė tuo pačiu deriniu – „pikenpopu“: P. Gasolis, pastatęs užtvarą komandos gynėjui, paprastai judėjo ne artyn prie mūsų krepšio, o atšokdavo atgal, prie tritaškio linijos. Tikriausiai J. Kazlauskas prieš dvikovą savo auklėtiniams kalė į galvas, kad tokiose situacijose nereikia keistis ginamaisiais.
Paaiškėjo, kad tai buvo klaida. Po užtvaros mūsų gynėjui reikėdavo likti prie P. Gasolio, o ne lėkti prie tiesioginio savo oponento. Žinoma, tada J. Valančiūnui būtų itin sunku pristabdyti Ricky Rubio, Sergio Lllullą ar Sergio Rodriguezą, bet jau geriau juos įleisti į baudos aikštelę ir praleisti du taškus nei gauti vieną tritaškį po kito – P. Gasolis įsūdė penkis iš penkių. Yra ir kitų variantų, kaip gintis prieš „pikenpopą“, kurių nenaudojo lietuviai, bet apie tai dabar nesiplėsiu.
4. Lėtas, statiškas žaidimas.
Mūsų ekipa olimpiadoje, manau, per daug remiasi poziciniu puolimu. Taip buvo ir per akistatą su ispanais. Lietuviai vidutiniškai per vieną dvikovą greitų kontratakų metu sugraibo tik 6,7 taško. Tai menkiausias kraitis tarp visų komandų. O juk žaidėme prieš rinktines, kuriose gausu veteranų – Braziliją, Argentiną, Ispaniją.
Tiesa, galimybių bėgti per mūšį su ispanais buvo ne itin daug, nes mūsiškiai bejėgiškai pralaimėjo kovą dėl kamuolių.
Šiuolaikiniame krepšinyje be lengvų taškų, pelnomų kontratakose, velniškai sunku nugalėti panašaus lygio varžovus. J. Kazlauskas turbūt mano, kad žaidžiant aukšta sparta pasipils daugiau klaidų, todėl reikalauja savo auklėtinių nuolat stabdyti arklius. Mano galva, jei lietuviai būtų labiau akcentavę staigias kontratakas, argentiniečius, brazilus, nigeriečius būtų įveikę lengviau.
5. Plano B neturėjimas puolant.
Jautėsi, kad ispanų treneriai nuostabiai išanalizavo Lietuvos rinktinės puolimą ir jį neutralizavo. Mūsiškiams nuolat nepavykdavo efektyviai atlikti derinių ir susikurti normalių progas metimams. Lietuvių komandinis žaidimas sugriuvo lyg kortų namelis.
Tai galima iliustruoti ir skaičiais. Mes atlikome tik 13 rezultatyvių perdavimų, o varžovai – net 31! Galbūt, kai dar buvo šansų pasivyti priešininkus, reikėjo tiesiog atsisakyti kai kurių derinių ir poziciniame puolime rungtyniauti laisviau, ne pagal išsankstinę schemą. Tačiau reikia pripažinti, jog ispanai kur kas geresni improvizacijų meistrai nei Lietuvos krepšininkai.
