Kai kuriems sportininkams Olimpinės žaidynės susijusios ne tik su rungtynėmis: jiems tai dar ir šansas pabėgti nuo tironijos. Praėjusios savaitės pradžioje septyni Kamerūno sportininkai paspruko iš Londono olimpinio kaimelio. Pirmąją rungtynių savaitę trys Sudano bėgikų komandos nariai pasiprašė politinio prieglobsčio Didžiojoje Britanijoje. Leidinys „Mentalfloss“ pateikia keleto žinomų dezertyravimo atvejų olimpiadose apžvalgą.
1948 metai, vasaros olimpinės žaidynės Londone
Tarptautinės gimnastikos federacijos prezidentė čekė Marie Provaznikova tapo pirmuoju žmogumi, atsisakiusiu grįžti į tėvynę. Tuo metu Čekoslovakija buvo tapusi Sovietų Sąjungos satelitu, ir M. Provaznikova suprato, kad jos šalis nebebus tokia, kokia buvo. Ji atsidūrė Jungtinėse Valstijose, kur vėliau mokė gimnastikos meno. M. Provaznikova gyveno JAV iki 1991 metų ir mirė, būdama 101 metų.
1956 metai, vasaros olimpinės žaidynės Melburne
1956 metais Vengrija pasiuntė į Australijos Melburną 83 sportininkus. Kai lėktuvas nusileido, Budapešte jau tratėjo automatai: vengrai sukilo prieš sovietinę valdžią. Prieš baigiantis Olimpiadai Sovietų Sąjunga nuslopino pasipriešinimą. Išgirdę apie tai tik 38 sportininkai pasiryžo grįžti namo. Didžioji dauguma pasilikusių olimpiečių persikėlė į JAV ir apsigyveno Kalifornijoje.
1964 metai, žiemos olimpinės žaidynės Insbruke, Austrijoje
Nepaisant to, kad jos komanda neigė šį faktą, VDR rogučių sporto komandos atsarginė narė Ute Gaehler pabėgo į VFR. Vėlų vakarą, kai jos komanda buvo priėmime, U. Gaehler paspruko ir sėkmingai perbėgo į VFR. Kaip skelbė agentūra „AP“, tos Olimpiados metu taip pat paspruko 13 sirgalių iš „komunistinių Rytų Europos šalių“.
1964 metai, vasaros olimpinės žaidynės Tokijuje
Du Vengrijos sportininkai – kanojininkas ir šaulys – paspruko ir vėliau rado prieglobstį Jungtinėse Valstijose. Jie nusprendė sprukti po to, kai sužinojo, jog sovietų lyderis Nikita Chruščiovas neteko posto. Pastarasis buvo vienas iš mažiausiai represijoms pritariančių Sovietų sąjungos vadovų, ir vengrai baiminosi, kad situacija gali labai pablogėti.
1968 metai, vasaros olimpinės žaidynės Mechike, Meksikoje
1968 metai buvo pirmieji, kai atletams teko dalyvauti „lyties patvirtinimo“ tikrinime. Kontroversiškas tikrinimas sukėlė daug triukšmo, tuo pasinaudojęs Kubos tenisininkas Chuanas Kamposas (Juan Campos) pabėgo į Meksiką.
1972 metai, vasaros olimpinės žaidynės Miunchene, Vokietijoje
Kaip teigė agentūra „Associated Press“, 117 žmonių paspruko per Miuncheno olimpiadą. Tačiau apie juos beveik nieko nežinoma: nei kas jie buvo, nei kur išvyko.
1976 metai, vasaros olimpinės žaidynės Monrealyje, Kanadoje
1976 metais keturi rumunai ir vienas sovietų sportininkas paprašė Kanadoje politinio prieglobsčio. Vienas iš pabėgusiųjų – 17 metų sovietų šuolininkas į vandenį Sergiejus Niemcanovas. SSRS komandos vadovas pareiškė, kad „nežinomi teroristai“ pagrobė S. Niemcanovą ir „praplovė jam smegenis“, kviesdami „pasinerti į laisvę“. Iš tikrųjų S. Niemcanovas įsimylėjo amerikiečių šuolininkę iš Cincinačio ir slapstėsi Ontarijuje. Vėliau jam teko atsisakyti minties prašyti politinio prieglobsčio, ir jis grįžo į SSRS sužeista širdimi.
1980 metai, vasaros olimpinės žaidynės Maskvoje
Pakeliui į Maskvą paspruko daug Afganistano sportininkų, daugiausia dėl to, kad SSRS įsiveržė į šią šalį 1979 metais. Dauguma sportininkų bijojo vykti į Maskvą ir nutarė sprukti. Likus mėnesiui iki žaidynių pradžios septyni krepšinio komandos nariai pabėgo į Pakistaną. Likus dienai iki Olimpiados septyni imtynininkai irgi pabėgo į šią šalį. Dar penki sportinikai paspruko žaidynių metu – kai kurie išskrido į JAV, kiti – į Vakarų Vokietiją.
1984 metai, vasaros olimpinės žaidynės Los Andžele
1984 metais San Diego laikraštis pasamdė Rumunijos sporto apžvalgininką Vladimirą Moraru dirbti vertėju. Kai Olimpiada baigėsi, V. Moraru suprato, kad jam patinka San Diego saulė. Žmogus padavė prašymą ir gavo politinį prieglobstį.
1996 metai, vasaros olimpinės žaidynės Atlantoje, JAV
Atlantoje Irako sunkiaatletis Raid Ahmedas nešė savo šalies vėliavą. Po savaitės jis išsižadėjo savo vėliavos ir paspruko į JAV. R. Ahmedas atvirai pasisakė prieš Sadamo Huseino režimą ir bijojo būti nubaustas mirties bausme. Afganistano vėliavnešys boksininkas Jawid Aman Mukhamad patyrė panašią dalią: Afganistano valdžia apkaltino jį polinkiu į komunistines pažiūras (spertininkas treniravosi Rusijoje). Būgštaudamas dėl savo gyvybės jis paprašė politinio prieglobsčio Kanadoje.