„Gali būti ir labai blogai, ir labai gerai“, - rėžė Ieva Dumbauskaitė paprašyta prognozuoti savo ir Monikos Povilaitytės pasirodymą savaitgalį Vilniuje vyksiančiose paplūdimio tinklinio Europos Kontinentinės taurės III etapo varžybose. Tai ir vienas iš dviejų kelių patekti į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes.
Pirmą kartą į Lietuvą atvyksta ne tik Europos, bet ir pasaulio paplūdimio tinklinio elitas - sportininkai, patenkantys į pasaulio reitingo pirmą dešimtuką. Lietuvos vyrų rinktinei teks kovoti prieš lenkus (4 pora pasaulio FIVB reitinge, Grand Slam, Masters turnyrų nugalėtojai ir pan.), Pekino olimpinių žaidynių dalyvius estus bei Serbijos atstovus. Moterų varžovės - čekės (8 ir 16 poros pasaulio reitinge), slovakės (15 pora pasaulyje) bei serbės.
Tarp dviejų moterų ir dviejų vyrų porų tituluočiausias ir daugiausiai vilčių teikiantis – I. Dumbauskaitės ir M. Povilaitytės tandemas. Viena bėda – šiuo metu merginos jaučiasi itin neužtikrintos ir laukia su nekantrumu varžybų, kad suvoktų, kokios sportinės formos jos yra.
„Pastaruoju metu viskas neblogai, dirbome kryptingai ir labai stengėmės. Tikiuosi, kad pastarojo meto įdirbis ir matysis savaitgalį. Gali būti ir labai blogai, jei kaustys įtampa, o gali būti ir labai gerai“, - kalbėjo Ieva Dumbauskaitė.
– Kiek jums svarbios Kontinentinės taurės varžybos?
Monika Povilaitytė: Pirmiausiai reikia susitvarkytis su savimi, nes daug minčių galvoje ir kai žinai, kad esi ne geriausios sportinės formos, o ateis palaikyti šeima, draugai, sirgaliai. Ką daryti, jei blogai? Reikia susitvarkyti su savimi, o paskui tikslas – laimėti. Pirmiausiai reikia gerai sužaisti, o toliau, kaip bus, taip.
– Realus tikslas užimti antrą ar trečią vietas ir patekti į ketvirtą etapą?
Ieva Dumbauskaitė: Galima pakovoti ir dėl pirmos vietos, jei susitvarkysime su savimi ir parodysime, ką mokame. Galime laimėti prieš čekes, slovakes ir serbes.
– Kodėl sportinė forma nėra geriausia?
Ieva: Sudėtinga pasakyti. Neturėjome jokių draugikšų rungtynių, tik su latvėmis ir baltarusėmis. Atrodė, kad darome daug klaidų, buvo netikslumų. Fiziškai buvo bėdų, atrodo, esi per lėtas, trūksta šuolio. Viskas per varžybas bus aišku. Todėl laukiame ir tikimės, kad viskas bus gerai.
– Traumos nekamuoja?
Žiemą buvau pirštą susilaužiusi. Labai juokingai, tvarkiau spintą ir užsimečiau duris. Dvi savaitės pertrauka ir vėl įėjau į ritmą. Rimčiau nieko.
– Jau kelis metus kalbama apie jūsų perėjimą iš jaunimo į suaugusiųjų grupę. Galbūt dabar metas truktelėti?
Ieva: Treneris sako, kad reikia brautis prie tų suaugusiųjų. Labai daug jaunių neįveikia šio barjero. Jei dėsime visas pastangas, manau, kad pereisime šį barjerą. Pernai kai kuriuose moterų varžybose neblogai žaidėme, šįmet viskas bus gerai.
– Kiek kelių ir kokie jie jei norite patekti į olimpiadą?
Ieva: Du keliai. Vienas iš jų – savaitgalį vyksiančios Vilniuje Kontinentinės taurės varžybos. Iš Europos į olimpiadą patenka viena komanda. O kitas kelias – per 2015-2016 metus kuo geriau sudalyvauti suaugusiųjų varžybose, surinkti daug taškų ir 16 porų pagal reitingą patenka į olimpiadą.
– Kiek realūs jūsų šansai patekti į olimpiadą?
Ieva: norėtųsi ir man žinoti tuos skaičiukus, bet labai sudėtinga pasakyti (juokiasi).
– Ar lengviau ar sunkiau, kai treneris sėdi šalia per varžybas?
Ieva: Buvo partijų, kurias treneris taktiškai laimėjo, bet psichologiškai geriau pačioms, be trenerio.
– Ką reikia daryti, kad susitvarkytumėt su tuo jauduliu?
Monika: draugai draugais, bet tiesiog prastai miegu, galvoju daug apie tai.
Ieva: atrodo, kad atėjo vasara, o mes nieko neišmokome.
– Ar naudojatės sporto psichologo paslaugomis?
Ieva: treneris yra mūsų sporto psichologas.
Monika: fizinio parengimo treneris mus irgi nuteikinėja. Sako, kaip pasiruošti, nusiraminti. Olimpiniame sporto centre yra sporto psichologas, prieš dvejus metus vaikščiojau, bet nelabai ką padėjo.
– Kaip padedate pačios sau?
Ieva: Man kartais atrodo, kad niekas man nepadėtų. Esu pagavus, kaip reikia nusiteikti, bet ne visada pavyksta. Tiesiog turiu prieš varžybas pagalvot – pirmiausiai turi būti smagu, o antra – niekam nerūpi, daužai tą kamuolį ar ne, vyksta ir svarbesnių dalykų. Kai pavyksta tai sau įteikti, viskas būna gerai.
– Kitiems sportininkams būna su pirmu prisilietimu prie kamuolio įtampa dingsta...
Monika: Yra buvę tokių mačų. Dažniausiai pakalbame viena su kita, suteikiame viena kitai pagalbą ir žaidžiame. Visaip būna.
Ieva: Per pačias svarbiausias varžybas – jaunių ir toliau – kurias pavyko laimėti, nebuvo jokio jaudulio. Susikoncentruoji į kamuolį, į veiksmą, tuomet ir būna pačios geriausios varžybos.
Monika: kaip sakė Marius Vasiliauskas, neturite laimėti, turite jausti malonumą žaisdamos.
– Kiek per savo karjerą jautėte tą malonumą?
Ieva: kiek laimėjome, tiek ir jautėme.
Lietuvo tinklinio federacijos prezidento Mariaus Vasiliausko komentaras
Ko reikia, kad Ieva ir Monika pasiektų elitą? Aukščiausio lygio sportininkai labai rūpinasi savimi, nori nepadaryti nė vienos klaidos. Dėl to sukeitus aukščiausio lygio žaidėjus porose, jų rezultatai nekrenta. Merginos dar žiūri viena į kitą. Kai jos pradės žiūrėti tik į save, galės žaisti aukščiausiame lygmenyje. Duomenys yra. Medaliai šiems dalykams vystytis nepadeda. Ateina ruduo, pasaulyje esi pirmas antras, viskas gerai, o pavasarį supranti, kad nelabai ką moki.
Ar Rio de Žaneiro olimpiada apčiuopiama? Paprastai 22 metų sportininkų olimpiadoje nebūna arba būna viena išskirtinė pora. Retas atvejis šiame sporte. Kontinentinėje taurė laikas mūsų sąjungininkas. Jei dabar patenkame į kitą etapą, šis bus rudenį. Jos auga. Jei praeiname dar vieną etapą, kitas turas – kitų metų vasarą. Yra galimybė – forma kyla, pabaigoje būsime pasiruošę, galime patekti. Europoje – aukšto lygio tinklinis ir užimti pirmą vietą nėra taip paprasta. Aišku, pabaigoje komandos, kurios pagal reitingą ir taip patenka į olimpiadą, nedalyvauja Kontinentinėje taurėje. Jei būsi geros sportinės formos – šansas yra.
Jei žiūrėsime pagal pasaulio reitingą - sunku pasakyti, kaip joms seksis pasaulio etapuose. Dvylikoje etapų per dvejus metus joms reikia užimti 5-9 vietą. Praėjusiais metais viename etape jos buvo devintos, kitame – septynioliktos. Kiek užaugo per metus – pamatysime. Visos šalys ruošiasi, komandų daug. Nėra lengva. Žinant, kad šis sportas iki 40 metų, tai jei ir nepatektų į šias olimpines žaidynes dabar, 26 metų būtų labai geras laikas žaidynėse dalyvauti.
Kaip padedate merginoms susitvarkyti su jauduliu? Bendravome su olimpinio centro psichologais tam tikrais klausimais, mums davė patarimų. Žiūrime eigoje. Jei merginos jaudinasi, stengiamės nuraminti. Jei džiaugiasi medaliais ir galvoja, kad kažką moka, bandome joms parodyti, kad toli gražu nemoka. Kitose šalyse padeda tokiais atvejais konkurencija. Mes turime čia problemų ir turime jas spręsti.
Kiek keičiasi Ieva ir Monika? Praėjo keturi metai. Negaliu pasakyti, kad jos visiškai suaugusios. Jos pakankamai keistos. Dabar varžyboms ruošiasi aštuoni žmonės, tai Ieva su Monika stresuoja labiausiai. Gal atsakomybė joms didžiausia. Jos turi gerą savybę – svarbių varžybų metu demonstruoja geresnį žaidimą nei moka. Yra tokių sportininkų, kurie treniruotėse geri, bet varžybose negali žaisti. Norėtųsi, kad rudenį jos suprastų, kad joms dar daug trūksta ir siektų tobulumo, būtų žymiai drąsiau ir ramiau prieš lemiamas varžybas. Jos tai kažkada supras.
TIK FAKTAI
Lietuvos paplūdimio tinklinio rinktinės nariai: Monika Povilaitytė/Ieva Dumbauskaitė, Vytenė Vitkauskaitė/Karolė Virbickaitė, Arnas Rumševičius/Lukas Každailis, Andrius Gaidys/Paulius Matulis.
