"Nekaip šaudžiau, buvo galimybė atsigriebti bėgime, deja, to nepavyko padaryti. Sunkioje trasoje, kurioje daug posūkių, buvo neapsakomai sunku bėgti. Man nesiseka jau ketvirtą sezoną. Lyg užkeikta. Nėra jokio rezultato. Rengiuosi permainoms, kad taip nebūtų. Gerai fechtavausi (pirma) ir jojau (antra), tačiau prasčiau plaukiau. Reikės daugiau treniruotis, kad kitą kartą aplenkčiau čempionato medalininkes. Labai pagerėjo penkiakovininkių plaukimo rezultatai”, - sakė D. Rimšaitė.
Sportininkė gyrė lenkų žirgus, kurie atleisdavo penkiakovininkių klaidas. D. Rimšaitė teigė, kad pelnytai pasaulio čempione tapo Londono olimpinių žaidynių medalininkė britė Samantha Murray, o antrą vietą užėmė planetos čempionė kinė Qian Chen.Gal kiek netikėtai bronzos medalį laimėjo kita kinė Wanxia Liang, kurios ji neprisiminė.
Donata, gana neblogai bėgi, tad kas tau trasoje atsitiko, ypač įveikiant antrą distancijos pusę? – paklausiau Maskvoje gyvenančios vilnietės.
Visą distanciją bėgau vienodu tempu, tačiau jis buvo ne to lygio, žemesnis. Matau problemų savo treniruočių planuose, kuriuos sunku suderinti, todėl esu numačiusi daryti dideles permainas. Ar jos išeis į gerą ar į blogą, - pažiūrėsime, tačiau ketverius metus trypčioti vietoje negalima.
Tad savo pasirodymu čempionate esi nusiminusi?
Ne, žinojau, kaip esu pasirengusi čempionatui ir nieko ypatingo nesitikėjau. Jeigu šaudyčiau geriau, galbūt kažkas ir šviestųsi. Nesu pati geriausia šaulė, šaudymas ir dabar mane nuvylė. O mano bėgimas – silpnokas, jis manęs nepalaikė. Išvada viena: reika daugiau treniruotis.
Ar Rusijoje tau sudarytos geros sąlygos?
Iš esmės, sąlygos geros. Gal netgi geresnės nei Lietuvoje. Daug sporto bazių, erdvės. Jeigu vienoje bazėje kas nors nesigauna, visada yra atsarginis variantas, kur galima nukeliauti. Tačiau ir rusai turi ypač daug problemų, geriau būtų, kad sportininkai apie jas nežinotų ir negirdėtų. Maskvoje turiu butą, kuris yra nei miesto centre, nei pakraštyje. Kur gyvenu, gana rami vieta, man patinka.
Ar pripažįsti, kad esi Rusijos penkiakovininkių lyderė?
Gal ir taip, tačiau kokia aš lyderė, jei nepasiekiu gero rezultato, per pasaulio čempionatą nelaimiu medalio (šypsosi).
Tačiau prieš akis Rio de Žaneiras, į ten, tikriausiai, nukreiptas tavo žvilgsnis?
Daugiau nėra kur nukreipti. Prieš akis – Rio, o po jo kas bus, tas bus. Negaliu nieko planuoti, viskas priklausys nuo mano sveikatos, savijautos, kitų aplinkybių. Ar toliau tęsiu savo sportinę karjerą, ar ne. Man netrukus tuoj bus trisdešimt, reikia pagalvoti jau apie šeimą, kitką.
Ar dažnai atvyksti į Lietuvą?
Retai, Rusijos rinktinė turi labai daug treniruočių stovyklų. Jas rengia ne tik užsienyje, bet ir Maskvoje. Tos stovyklos sudaro kai kurių keblumų, norint grįžti Lietuvą. O važiuoti į namus tik savaitgaliais, didelio tikslo nematau. Po šiemetinio Europos čempionato namie praleidau visą savaitę. Labai tuo džiaugiausi. Pasiilgstu mamos, sesės, artimųjų, jie visi gyvena Lietuvoje. Kaip gi jų nepasiilgsi, tai vieta, kur užaugau.
Ar nepadarei klaidos, jog į Maskvą neišvykai po Londono olimpinių žaidynių? Būtum ten atstovavusi Lietuvai, gal netgi medalį pelniusi, o dabar sėdėjai Rusijoje …
Manau, kad nepadariau. Kuo anksčiau išvykau į Maskvą, tuo anksčiau pamačiau, kaip yra sunku. Kita šalis, kur mažai pažįstamų, draugų, artimų žmonių, kurie tave galėtų palaikyti. Sunki buvo ta adaptacija. Juolab, dar susirgau. Jeigu būčiau Lietuvoje susirgusi, tai gal ir į Londoną nebūčiau nuvykusi. Tikrai nežinau, kaip viskas būtų susiklostę, jeigu būčiau likusi Lietuvoje.
Buvau numačiusi po Londono olimpinių žaidynių nebetęsti savo sportinės karjeros. Bet taip greitai viskas susiklostė. Iškeliavau ir dabar lyg voveraitė sukuosi tame rate.
Kokie dabar tavo santykiai su Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacija?
Žiūrint su kuo. Šiaip jau su visais lietuviais sportininkais, treneriais bendraujame gerai, nėra jokių problemų. Na, kas dar toje federacijoje? Seniai nebemačiau ankstesniojo federacijos prezidento, kuris su manimi elgėsi nepagarbiai, o naujojo nepažįstu.
Ar palaikai ryšius su savo buvusiu treneriu Jurijumi Moskvičiovu?
Visiškai nepalaikau, apie šį žmogų nenoriu kalbėti. Žinoma, gaila, kad jis susirgo, jam tikrai nelinkėjau blogo. Moskvičiovas nėra tas žmogus, apie kurį kalbėčiau labai gerai. Nieko negaliu pasakyti gero, nieko nenoriu sakyti ir blogo. Viskas.
Ar tave įskaudino momentas, užkirtęs kelią atstovauti Rusijai Londono olimpinėse žaidynėse?
Buvo ir daug palaikančių žmonių, buvo ir daug smerkiančių. Manau, kad nelabai gražiai viską nušvietė žiniasklaida, daug buvo primeluota. Buvo visko: ir teisybės, ir melo. Tas, kuris labiau žinojo situaciją, manęs nesmerkė. Ką aš reiškiau, tarkime, buvusiam Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentui? Manau, nieko. Kažkokia mergina trukdo jam siekti savo tikslų, išlaikyti savo kėdutę.
Tačiau mes visi esame žnonės, vieną kartą gyvename šiame pasaulyje. Iš esmės viską jau pamiršau, nepykstu, nenešioju akmens savo širdyje. Gyvenu savo gyvenimą ir juo esu patenkinta. Kiekvienas žmogus yra savo gyvenimo kalvis. Kaip kas gyvena, taip tas ir turi.
Ar negalvoji grįžti į Lietuvą?
Ne. Dar nežinau, ar liksiu Rusijoje. Po Rio de Žanero olimpinių žaidynių planuojame truputį pakeliauti.
Gal tai bus tavo povestuvinė kelionė?
Tai kad vestuvės jau buvo (šypsosi). Viskas gerai, pase turiu antspaudėlį. Daugiau apie savo asmeninį gyvenimą nelinkusi kalbėti, tai yra privatu. Nenoriu įtraukinėti žmonių, kurie negyvena su penkiakove. Po sezono galvoju pakeliauti, tik nežinau, kiek laiko. Norisi truputėlį pailsėti nuo penkiakovės, kuri atima daug jėgų, o po to žiūrėsime. Rio de Žaneiras viską parodys. Jeigu ten pasirodysiu gerai, mano sportinė karjera galbūt tęsis, o jeigu prastai - žiūrėsiu, ar verta vargti toliau ir ar aš iš viso reikalinga Rusijos rinktinei.
Yra daug mergaičių, tegul jos auga, tempiasi. Lietuvoje, žiūriu, irgi daug mergyčių auga. Ir neblogų, jos jau parveža medalių iuš įvairiausių varžybų. Seku visus Lietuvos sportininkių rezultatus ir labai džiaugiuosi sėkmingais pasirodymais. Šaunuolės.
Vadinasi, Lietuva tau dar vis rūpi?
Žinoma, kad rūpi, niekur nedingsi. .
Ar kitos šalys tavęs nekalbina?
Iš tikrųjų niekas nieko nesiūlo,o pati nesisiūlau.
Ar savo tolesnį gyvenimą žadi susieti su penkiakove? Tikiuosi, kad ne, bent jau to nenorėčiau. Tačiau penkiakove visada domėsiuosi, ji yra labai didelė mano viso gyvenimo dalis. Geriau jau iš šono žiūrėti ir mylėti šitą sporto šaką. Nenoriu nukeliauti iki tokio lygio, jog man penkiakovė nepatiktų. Šitas sportas yra labai gražus, geras ir noriu, kad jis liktų mano širdyje.
Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info
