Kai tėvai Deimantui nupirko kamuolį, vaikinas krepšinio aikštelėje praleisdavo kiekvieną savo laisvą akimirką. „Kiekvienos atostogos ir savaitgaliai, dienos ir vakarai buvo neįsivaizduojami be krepšinio kamuolio, – šypsosi D. Pavlovskis. – O kai lauke būdavo blogas oras ir negalėdavau žaisti krepšinio lauke, žiūrėdavau NBA žvaigždžių firminius judesius“.
Ir tik orui pasitaisius vaikinas bėgdavo į kiemo aikštelę ir bandydavo atkartoti tai, ką pamatė. „Kartais netgi neišlaukdavau geresnio oro ir per lietų lėkdavau į kiemą, kad galėčiau padaryti Alleno Iversono „crossover’į“ arba išmesdamas sudėtingą metimą surikti „Kobe“, – teigė Deimantas. – Net nesugebėčiau suskaičiuoti, kiek laiko buvo praleista, kiek prakaito, kraujo ir ašarų buvo išlieta Pašilaičių krepšinio aikštelėse paauglystėje“.
Futbolas nuvylė
Likimas Deimantui vaikystėje norėjo įbrukti ir kitą sporto šaką. „Futbolas, – prisimena vaikinas. – Kartais, kai niekas nenorėdavo žaisti krepšinio, lėkdavome pagainioti kamuolio. Buvau labai mažas, todėl man visada tekdavo saugoti vartus, kad vyresni vaikinai galėtų be problemų mušti įvarčius į kairę ir dešinę. Didelės naudos iš manęs futbolo aikštėje tikrai nebuvo. Visada būdavau tik „dėl skaičiaus“, kad komandose būtų po lygiai žaidėjų“.
Todėl futbolas „neprilipo“. „Atrodė, kad futbolo aikštelėje vyksta per mažai veiksmo, ypač, kai nėra mušami įvarčiai, – juokiasi D. Pavlovskis. – Futbolo batelius teko padėti į šoną ir visą širdį atiduoti tikrajai aistrai – krepšiniui. Dėl to labai džiaugiuosi iki šiol“.
Paaugusio vaikino tėvai nesugebėjo išlaikyti vienoje vietoje – Deimantas buvo itin aktyvus ir bandė savo laimę įvairiose sporto mokyklose: Vilniaus krepšinio mokykloje, Sostinės krepšinio mokykloje bei Šarūno Marčiulionio krepšinio akademijoje.
Gimtoji aikštelė
Tačiau 3x3 Deimantui pirmą kartą teko žaisti taip pat gatvėje. „Pašilaičiai, – nusijuokė jis. – Bijau sumeluoti, bet tada man gal buvo dešimt metų. Susirinkome su draugais pamėtyti į krepšį ir pamatėme, kad vyresnieji žaidžia 3x3. Tik jiems palikus aikštelę pasidalinome komandomis ir pradėjome žaisti“.
Iš pradžių jiems buvo kiek neįprasta, nes buvo įpratę žaisti 1x1 arba 5x5. „Tačiau 3x3 mus greitai „užkabliavo“ ir nuo tos dienos rinkdavomės tik tokį formatą, – šypsojosi D. Pavlovskis. – O kiek ūgtelėję pradėjome važinėti į kitų mikrorajonų aikšteles: Justiniškės, Šeškinė, Fabijoniškės ir, žinoma, aikštelė prie Baltojo tilto“.
Tačiau didžiausios emocijos vaikiną iki šiol aplanko pravažiavus savo „gimtąją“ aikštelę prie Vilniaus Aleksandro Puškino mokyklos, Gabijos gatvėje. „Joje pradėjau savo 3x3 karjerą. Todėl kiekvieną kartą ją pamatęs išspaudžiu labai nuoširdžią ir nostalgišką šypseną, – prisipažįsta Deimantas. – Tačiau galiu drąsiai pasakyti, kad Vilniuje nėra aikštelės, kurioje nesu žaidęs 3x3“.
Išsipildžiusi svajonė
Šiuo metu 24-erių D. Pavlovskis yra Lietuvos 3x3 šimtmečio rinktinės narys. Keturi krepšininkai, įveikę atranką, suformavo reprezentacinę komandą, kuri turi galimybę rinkti FIBA taškus ir galbūt dalyvauti pasaulio čempionate ar patekti į olimpines žaidynes.
„Patekęs į rinktinę net nesuvokiau, ką padariau, kas įvyko, – kalbėjo 185 cm ūgio gynėjas. – Negalėjau blaiviai mąstyti ir net pagalvoti, kokią didelę atsakomybę užsikroviau ant savo pečių. Juk reikės ginti Lietuvos vardą visame pasaulyje! Tik nurimus emocijoms apėmė begalinis džiaugsmas. Toli gražu ne kiekvienas žmogus gali pasakyti, kad jis reprezentuos Lietuvą ir garsins jos vardą. Manau, tai turėtų būti kiekvieno lietuvio svajonė. Maniškė išsipildė. Esu labai laimingas ir palaimintas, kad esu šioje situacijoje. To į nieką neiškeisčiau“.
Pasak Deimanto, būti šimtmečio komandos dalimi yra didžiulė garbė bei galimybės ateityje. „Mintis, kuri kiekvieną dieną mane veda į priekį – kaip sugebėsime Lietuvą išgarsinti 3x3 krepšinyje. Žinoma, mums dar labai daug trūksta iki Serbijos, Slovėnijos ar netgi mūsų „braliukų“ latvių. Tačiau vien žinojimas, kad nuo mūsų keturių priklausys, kaip Lietuva atrodys tarptautiniuose vandenyse, priverčia stengtis, tobulėti, daryti viską, kas privaloma, kad žingsnis po žingsnio eitume į priekį. Atsakomybė yra milžiniška, tačiau žinome, kad viską darome dėl Lietuvos“, – sakė D. Pavlovskis.
Meldžiasi savaip
„Tikiuosi tik geriausio, – prisipažino Deimantas, paklaustas apie lūkesčius. – Tikiuosi, kad laimėsime visur, kur tik žaisime. Kitų tikslų mes tiesiog negalime sau kelti. Turim atiduoti visą save 150 proc. kiekviename turnyre ir kiekvienoje išvykoje. Taip pat tikiuosi, kad su kiekviena išvyka mūsų tarpusavio supratimas ir susižaidimas tik gerės. Esame gera komanda, belieka tai dabar įrodyti aikštelėje“.
Turnyre Estijoje vaikinai užėmė antrą vietą. „Tačiau visų akyse mačiau nusivylimą. Tai mane nuramino, supratau, kad visiems mums rūpi ir norime pasirodyti kuo geriau. Vieni kitus palaikome, padrąsiname, pamokome, – kalbėjo D. Pavlovskis. – Esame vienas kumštis. Žinoma, yra nemažai dalykų, kurių turime išmokti. Tai – laiko klausimas“.
Deimantas yra įsitikinęs, kad krepšinis Lietuvoje – iki šiol yra antroji religija. „O aš krepšiniui meldžiuosi labai paprastai – kiekvieną dieną jį žaisdamas, – nusijuokia jis. – Krepšinis yra mano kraujyje: Jį žaidžiu dieną ir naktį, jis man pastoviai suteikia laimę. Nėra nieko geresnio negu atidavus visas jėgas vakare grįžti pas mylinčią žmoną su dukryte ir jai paklausus, kaip sekėsi, atsakyti „Gerai, laimėjome!“
Pasak sportininko, krepšinis jam padeda pamiršti visus blogus dalykus ar dienos bėdas. „Krepšinyje aš atsipalaiduoju emociškai, – teigia Deimantas. – Vieną kartą įsitraukęs į krepšinio šurmulį tu niekada iš jo daugiau nepabėgsi, nes šis žaidimas vis tiek – nori tu to ar nenori – suras kaip prieiti prie žmogaus ir pavergti jo širdį!“
