Į Londono olimpinių žaidynių moterų mažųjų dviračių kroso (BMX) varžybų finalą neprasibrovusi Vilma Rimšaitė tvirtino, kad jos svajonė – dalyvauti olimpiadoje – išsipildė. „Nerealus jausmas“, - po pusfinalio penktadienį kalbėjo 29 metų lietuvė.
V. Rimšaitė pusfinalyje surinko 19 baudos taškų ir užėmė 13-ą vietą iš 16 dalyvių. Pirmajame ir antrajame važiavimuose V. Rimšaitė buvo septinta, o trečiajame – penkta. Mūsų šalies atstovė pranoko tik 21-erių metų brazilę Squel Stein.
„Trečią važiavimą labiausiai pasistengiau. Nes trečias – svarbiausias. Nuo jo priklauso galutinė vieta tų, kurie nepatenka į finalą. Gavosi daug geriau. Žiauriai gražu, trasa – nuostabi“, - tikino lietuvė.
Pusfinalyje dalyvavo 16 dviratininkių, suskirstytų į dvi grupes. Į finalą pateko po keturias geriausias grupių sportininkes. Atrankos važiavime V. Rimšaitė tarp 16 dalyvių buvo 14-a.
– Kaip traumuota ranka?
– Truputį dar patinusi. Pavažinėjus, jei kažką paimi, pavyzdžiui, butelį vandens ne tokiu kampu paimi, timpteli, vėl skauda, ištinsta. Paskui, atrodo, skauda, bet staiga praeina. Kai važiuoji, nejauti, nes visa susitelki į važiavimą.
– Buvo pagaminę įtvarą?
– Buvo, bet jis man trukdė, nes lenktyniaujant ranka juda ir aukštyn, ir žemyn, ir į šonus. Todėl nepadėjo.
– Ar dėl traumos psichologiškai nestabdėte savęs trasoje?
– Psichologiškai buvo labai sunku. Daugiau nei mėnesį nevažinėjau trasoje. O čia reikia labai jausti. Kai taip ilgai nevažinėji, prarandi kalniukų jausmą – kur šokti, kaip šokti, kur spausti. Taip pat ir startas – nuo tokio starto vieną kartą tik pasitreniravau prieš olimpiadą Latvijoje. O tai labai mažai. Kai kurios varžovės – australės, amerikietės, prancūzės – namuose turi olimpinės trasos tikslias kopijas. Gal net sunkesnes. Bet kai jos čia atvažiavo, joms daug lengviau. Pas mus kai reikia pakeisti vieną kalną, ar vieną tiesiąją, būna didžiausios problemos. Ir pinigai, ir daug popierizmo, ir visokie konkursai. Nėra laiko tokiems dalykams.
– Atvažiavote dalyvauti ar siekti kažkokių didelių tikslų?
– Atvažiavau dalyvauti ir pasistengti nuveikti ką nors daugiau. Negalvojau, kad man trasoje pavyks atlikti visus šuolius dėl riešo, bet pavyko. Kadangi paskutinį važiavimą buvau penkta, tai galutinėje įskaitoje būčiau tris ar keturias aplenksiu. Būsiu 12-13.
– Ar dar esate Tarptautinės dviratininkų sąjungos (UCI) darbuotoja?
– Taip, esu atletų komisijos narė. Mes esame tarpinė grandis tarp Tarptautinio olimpinio komiteto ir UCI. Kažkokius galime teikti pasiūlymus, pakeitimius, bandyti pagerinti sąlygas sportininkams. Pernai buvome susitikę visi, bet tai buvo daugiau pažintinis susitikimas. Laukiame šiais metais kito. Jame ir bus daugiau nagrinėjamos esminės problemos.
– Kokius tikslus kėlė tėvas ir treneris?
– Man jo keliami tikslai nelabai svarbūs, nes turiu savų tikslų. Šiaip net neklausiau. Aišku, jis visada nori, kad laimėčiau, bet tai nerealu.
– Ar būtent taip, kaip išvydote Londone, įsivaizdavote olimpiadą?
– Išties viskas daug gražiau, geriau, daug daugiau visko. Kai pernai čia treniravomės ir vyko šioje trasoje bandomosios varžybos, buvo tik viena tribūna pradėta statyti, kitos visai nebuvo. Kai atvažiavau ir pamačiau pilnutėles tribūnas – nerealu. Ir, aišku, viskas labai gražiai suorganizuota. Ir vaizdo, ir sportininkų pristatymasi. Daug gražiau, daug geriau. Nerealus jausmas.
– Kaip jautėtės kaimelyje?
– Pasakiškai. Labai patinka. Atmosfera, žmonės, gyvenimas. Viskas puiku. Iki varžybų man ten gyvenimas nevirė. Bet dabar per paskutines dienas pavirs.
– Ant peties – šviežia tatuiruotė. Kas parašyta?
– Vienas pasaulis, viena svajonė. Visam laikui. Mano svajonė buvo patekti į olimpiadą. Ir kai patekau, pasidariau tatuiruotę. Neskaudėjo. Man patiko tas šūkis. Olimpiada buvo mano gyvenimo tikslas. Vieną kartą gyveni, vienas tikslas. Ir sakiau, kad po olimpiados gali būti nors ir tvanas. Dabar būsiu rami. Jei pateksiu, važiuosi ir į Rio de Žaneirą 2016 metais.
Vilma Rimšaitė. Tatuiruotė (nuotr. Balsas.lt/Aurimo Kuckailio)
